Aš ilgai ridenau savo akmenį
Į poezijos kalną – aukščiausią,
Štai jis tapo visai – apvalus,
O kalnas virto lyg šieno kauge...

Kai pradėjau ridenti, atrodė, - kertinis,
Užridenus apvalis, kažkodėl, pasidarė.
Štai aš stoviu be lygsvaros – nebegirtas,
Kaip arlekinas, o saujoj – kaliošas ...*

Paslydus akmuo atgal tiek kartų riedėjo,
Kiek aplinkui buvo šaukiančių „Bis...“
Taip charakteris grūdintas – nesužibėjo,
Neįskėlė saulutei kibirkšties geležim...

Kai miegojau – jam patikėdavau galvą,
O skeveldras rinkau tik kitų akyse.
Ne tik rankos – ir kojos sueižėjo,
O kažkodėl kraujavo tik tai širdis.

Ir pirštinių man tada nereikėjo,
Kurias Tu sviedei - lyg  netyčia,
Kai pro šalį skridai lengvai plaštake,
Žadėdama švyturiu šviesti viršūnėj...

Buvo tokių , kurie trukdė žaibais (kamuoliniais),
Pripažįstu – jie labiausiai padėjo.
Kažkokios vis maišės tarp kojų -
Nežinojo, tur būt, kad aš nebešokėjas.

Mylėjau - viena ranka apmabinęs,
Juk užanty dar jo paslėpt nemokėjau.
Tik paskutiniam plaukui nukritus,
Pastebėjau, kad manęs nepalaiminai.
----------------------------------

Pasakyk, kodėl aš galvojau,
Kad užlipęs įžengsiu į dangų,
Ir pragaras man pavydės,
Kad sugrįžti atgal negalėsiu...

(* kaliošas Gari)