Evanui per a viridis flax (III)

"Vieną akimirką tu įsivaizduoji visiškai tuščią lauką, nuklotą gyvos ir amžinos žolės, ir tokį pat beginklį žmogų, besiaukojantį gamtai, stovintį toje erdvėje tik su vienu vieninteliu akmeniu rankose prieš savo Dievus.
Kitą akimirką tu, pažvelgęs pro savo langus, matai, kokią civilizaciją tas, beginklis žmogus, tuščiame lauke, teturėdamas tą vienintelį akmenį - sukūrė savomis rankomis"

Severas smarkiai papurto galvą. Idėjinės mintis neapleidžiamai terorizuoja, o akiplėšiškas romanas nuolatos reikalauja aukų.
"Aš turiu sukurti materialiai tai, ką turiu savo galvoje. Ne, - aš privalau. Tiesiog tai žūt būt turi būti įvykdyta tuojaus ir dabar"

"Kas yra kūrėjas ? Kankintojas, ar auka ?
"Nebent savo paties, dualiai"

Žmogus susimąsto: ogi įsivaizduokime, kad kūrėjas - pavaldus valstybei. Jis, kaip ir visi, turi sodros pažymėjimą, moka mokesčius, kas mėnesį gauną pastovią algą, turi savo kabinetą, ant kurio durų prikalta medinė lentukė – "Kūrėjas Žmogus", o jo pareiga – nuolat kurti - daug ir produktyviai. Ir šis darbas tik porai metų, kaip ir mėsos kombinate. Matot, kiaulės skerdimas ir nuolatinė kūryba lygiavertiškai veda prie beprotybės.

Severas giliai įkvepia oro ir mėgina užuosti pirmapradės gamtos alsavimą, jo rankose pieštukas, o prieš akis – tuščias pirmapradės žolės laukas. Romano plotmės priklauso tik nuo jo proto aštrumo. O jo memuarus palikimas šiame gyvenime tėra pastarasis juodraštis. Ir dabar viskas jo valioje – visos pasaulio kultūros ir civilizacijos.
Severas herojiškai nusišypso, dievų lazda mosuodamas po baltą beribę plokštumą, kol joje atsiranda vienas sakinys. Vyriškas dar labiau įsišiepia, realizuodamas pastraipą po pastraipos.

Taip, rodos, prabėga geras pusvalandis, kol jo dėmesį patraukia gerai pažįstamas balsas užu durų. Severas suklūsta. Netrukus jo mintyse įsivyrauja baimė, firmos vadovui pašiurpsta oda, jam ima drebėti rankos, galų gale jis pameta pieštuką. Būtent tą akimirką keletą gramų tesveriantis daiktas sukelia tokį trenksmą, kad žmogus impulsyviai rankomis stveria stalo kraštą ir staigiu judesiu, it isteriškas primatas, įbaugintas didesnio padaro, panyra slėptis žolių tankmėse. Jo akyse šmėkščioja žmogaus, gyvulio ir direktoriaus žvilgsnis. Galiausiai telieka pastarasis.
"Ką aš darau?"
"Tu... Ieškai pieštuko"
"Taip, ne... Taip. Matau..."
"Ir kas toliau ?"
"Nagi, lysk lauk"
- Prašom, užeikite... – prasiveria durys, ir darbo kambarys praturtėja dar keturiomis moteriškomis akimis, kurios įsispokso į tašką, kuriame turėtų sėdėti žmogus.
- - Severai... ?
- Aha... Aš čia. Gyvas...Deja. Tai yra taip, esu. Norėjau pasakyti - tuojaus, - viršum stalo pergalingai išnyra pieštukas, tada žmogaus viršugalvis ir paranojiškos (bet jau nebe žmogaus) akys. – Ačiū, manau viešnią aptarnausiu pats, - valdingu gestu pamoja jis sekretorei ir tvirtai atsisėda prie stalo, delnais įsitverdamas į jo paviršių, kad nieks nesuprastų, jog jo rankos vis dar tebedreba.
- Na, maloningoji, ko turėčiau tikėtis iš šio ypatingo Jūsų vizito ? – vėpteli jis oratoriškai arogantišku balsu.
- Atėjau, nes...
- ...Manęs?
- Tavęs.
- Ach taip..
- Na taip.
- Negali būti, - vyriškio akys susiaurėja iki pistacijos dydžio.
- Aš nemeluoju, Severai...
- Nes nemoki, – absurdo kupinu veidu nužvelgia savo buvusiąją Severas. – Kas dar ? Beje, po pastarojo mūsų pokalbio supratau, kad tavo materialus ilgesys mane priverčia jaustis ypač reikalingam, - dar absurdiškiau nusišypso žmogus-direktorius, o jo veido išraiška pasidaro tokia bjauri, beveik kaip rotveilerio snukis.
- Aš juk ne dėl pinigų, juk sakiau...
- Ne nu kur tau... Viskas tik "tarp kitko".
- Na prašau, bent vieną kartą po viso to ką... Aš... Na. Severai nereikia...- atsidūsta moteris, žiūrėdama kaip teatrališkai jos žodžius apipavidalina vyriškis. - Nereikia tos dramos...
- O kas sakė, kad reikia ?
- Severai... – atsidūsta auka.
- Sibile... – išsiviepia direktorius, ir atrodo, kad dar kelios sekundės ir jis, pagautas entuziazmo, tuoj tuoj parodys liežuvį.

Moteris preciziškai nuleidžia galvą (taip būna visada, kai pokalbis pasiekia bjaurumo kulminaciją ) ir užsidengia veidą rankomis.

- Tu niekada nebuvai ir nebūsi žmogus... - per skausmą ištaria ji ir keliais žingsniukais priartėja prie Jo stalo.
- Tarytum tu, pati, kada nors, būtum, buvusi, bent kažkiek į žmogų, panaši... – Iššnypščia Jis, staiga pajutęs neapsakoma slėgi krūtinėje ir smaugimą gerklėje. Jam taip būna visada, kai tik kas nors drįsta peržengti jo erdvę, kai tik kas nors drįsta taip įžūliai artėti jo link. Severas pasiunta. -... O didžiąja Moterimi skelbiasi! Magdalietė prakeikta, pora tūkstantmečių puvo, kol, galų gale, buvo leista šiam fenomenaliam sutvėrimui išvysti Visuomeninį Gyvenimą ir sužlugdyti Mano Gyvenimą, - Severas ima ko ne šaukti, vis dar delnais prisilaikydamas stalo, bet ir šis, instinktyviai pradeda drebėti, ar bent jam taip pasirodo. – Tada ji prisikelia, ir savinasi mane, it Žydas Jeruzalę... Gerbiamoji, aš neesu tavo nuosavybė, ir... – jis ranka uždengia jai burną. – Galų gale – palik mane. Palik.
- Ak, gyvenimo auka didžioji... Egoistas, egocentrikas – įkandusi jam į ranką sušunka Ji ir su trenksmais išbėga pro duris. Šios ko ne išvirsta į kitą pusę, išduodamos dvi, be galo smalsias sekretorės akis. Rotveileris plačiai nusišypso idioto žvilgsniu ir, padaręs reveransą, įstato duris vieton.

"Pasauly tiek ir tegali rinktis – vienatvę ar bjaurastį. Ką gi, aš sugebėjau pasirinkti abi – tą moterį ir kūrybą. Ir jos abi priveda prie to paties. "

Severas pasižiūri į savo delną, iš kurio silpna srovele teka kraujas. Atradus netikėtą žaizdą – atsiranda ir silpnas, iki tol nejaustas, skausmas. Direktorius nepasimeta ir, paėmęs iš lentynos tą pačią "Karvedžių" trauktinę, dezinfekuoja žaizdą. Po to dezinfekuoja gerklę. Iš tiesų, persipjautų ir krūtinę, kad ir širdį dezinfekuotų, bet minėtojo "dezinfekatoriaus" tėra tik keli gurkšniai. Severas nosine apsiriša skaudamą vietą ir vėlei sėdasi prie stalo. Ant stalo guli iškruvintas rankraštis. Kūrėjas paima į rankas pieštuką ir tą pačią minutę nužudo pagrindinį romano veikėją, dėl kurio šis kūrinys, kaip prasmingas veikalas ir tegali egzistuoti. Bet. Bet jam nesvarbu, nieks nebesvarbu, nes tuo momentu jis pasijunta it laukinis padaras, įkalintas savo priklausomybės, įpročių narve, jį pradeda slėgti baisi baimė, baimė visą laiką taip gyventi, baimė tokiam numirti, numirti tokiam silpnam ir absurdiškam (nors pačios mirties jis niekada nebijojo, jis net gi jos, kažkokiu būdu laukė, kaip išsigelbėjimo durų).
Severas atsistoja ir įsiūčio pagautas, kuokštais pradeda rautis sau plaukus, suspaudžia kumščius, kad galėtų pamatyti žalsvas venas, kuriomis teka mėlynas aristokratų kraujas, jo tėvų kraujas, tų, kurių jis nekentė turbūt dar labiau nei Bjaurasties. Žmogaui - direktoriui net ima rodytis, kad iš po rankų staiga iššoks motinos galvą, bet čia spiegdama, žviegdama į kabinetą įsiveržia ta pati kukli sekretorė, ir švokšdama praneša, jog savo akimis matė ant šaligatvio susmunkančia jo žmoną, dar daugybę žmonių, besispiečiančių apie ją, jos baltą išvargusį veidą, šaltas, mėlynas lūpas.
- Išeikite, prašau, išeikite, aš dirbu, - visas drebantis ištaria Severas.
- Bet...
- Po velniais dinkite, išnykite, aš nenoriu jūsų matyti, nenoriu nieko matyti, eikit po galais, nes aš prisiekiu, nesivaldau, - drebulys pereina į silpnas konvulsijas, o jo akys pasidaro tokios juodos, lyg pačio šėtono.

Sekretorė, ką tik išgyvenusi mirties šoką, rodos, pamato kažką dar baisesnio, ko turbūt neįmanoma apsakyti žodžiais, ir atatupsta pažeme išsiridena iš demono kabineto.

- Aš ir už mirtį baisesnis? – šūkteli Severas, netekdamas visų savo jėgų.

Žmogus lėtai ir vis dar konvulsyviai susmunka toje pačioje tvankioje erdvėje palei stalą ir nulenkia galvą. Dabar kūrėjas - demonas puikiai mato savo nenutrūkstamą kritimą žemyn, jis net gi jaučia kaip nebūtyje plevena jo rankos, iš kilpos išsipančioja kojos, jis prieš savo akis išvysta didįjį Visatos sprogimą, nes būtent jis ir yra ta mikroskopinė dalelė, kuri vėliau išsiplečia iki begalybės, tik viskas vyksta jo viduje, visas pasaulis bešališkai įsispraudžia į jį, beveik kaip Jasperso "plevenančios būsenos" teorijoje, tik tas meno kūrinys, sukeliantis transcendentinę būseną, ir yra jis pats.

"Galas. Dabar tai jau tikrai galo galas. Aš – žmogžudys."

Tačiau čia Severo išraiška vėlei pakinta, jis isteriškai nušvinta ir netgi ima kikenti.

"Ne, ne, aš ne žmogžudys! Aš tenaikinu Bjaurastį, ir profilaktiškai, kurdamas, skerdžiu savo gyvenimą , na ir ką ? Ir ką jūs man už tai ?! "

Severą apima toks svaigulys, kad dabar jis smenga žemyn pasiutiškai greitai ir smarkiai, erdvė išnyksta, jis mėgaujasi nebūtimi, tačiau, kaip ir visada, aukščiausiame ekstazės taške, žmogus vėl pajunta buitį, šiuo atveju, - kietą medini stalo paviršių po savo kakta. Baltas popierius prisikabina prie veido, mėgindamas prilipdyti svetimo gyvenimo roles, ir ima pasiutiškai smaugti. Severas žaibiškai sudrasko jį į skutelius.

- Ir visgi... Kai tavo galioje visas gyvenimas, viso pasaulio kultūros ir civilizacijos, tu, užuot kūręs ir statęs, meti viską velniop ir toliau eini griautis savo gyvenimo, tarytum, tai suteiktų kažkokį mazochistinį pasitenkinimą.

"Bet ne... Ne dabar. Ir ne čia."



Severas vikriai atsistoja, pačiupęs pirmą pasitaikiusį švarų lapą, iškeverzoja "Kūrėjas – Direktorius, egzistuojantis tik teoriškai", o lapą priklijuoja prie kabineto durų. Tada tais pačiais greitais mechaniškais žingsniais nukulniuoja prie lango ir, pavirtęs žaliu sakalu, išskrenda ieškoti tikros pirmapradės žolės ir gamtos, dar nepaliestos...

" - Žmogaus"
Rebeka