Mums reikia Kudirkos, jo varpo.
Mums trūksta Maironio.
Girdim ir girdėsim,
kaip šaukia protėvių dvasią Brazdžionis.
              
            Laikas siuntė naktis ir audras.
            Ant išbandymų tilto stovėjai
            išdidus, atkaklus ir tvirtas,
            nes tikėjai, tikėjai, tikėjai...

Prie namo laiptelių – bronzinis biustas.
Sustoju prie jo, lyg kokią kaltę jausdama.
O namelio viduje ramybė tvyro,
Tavo dvasią čia rasdama.

            Susirinkę literatai čia kartu
            iš naujo mes Tave, Bernardai, atradom
            tarp prasmingų eilių parado
            ir posmų Tavo paliktų.