Tu prieš mane – kaip baltas lapas,
Be žymių, akinančiai šviesus,
Aš nepažįstu tavęs, tu tarsi sapnas,
Gražus, bet skaudžiai nerealus.

Bandžiau tave suprasti, susikurti,
Piešiau, žodžius, raides rašiau,
Bet baigus visą lapą pildyti
Tavęs ten neberadau.

Ir vėl man prieš akis tik lapas,
Tik stingdančiai šalta tuštuma.
Ir jau niekad gatvėj netarsi labas,
O tavo šypsena neskęs mano akyse...

Aš tavęs negundžiau ir neviliojau,
Tu tik iliuzija, kaip stiklas trapi.
Lyg visą laiką aš tiktai miegojau,
Prabust nebūdama pakankamai stipri.

Sava giesme viliojau tavo giesmę,
Šaukiau ir maldavau – dar nepalikt,
Gal dangų mes kartu paliesime,
Išeisime likimo pasitikt...

Tu atėjai ir vėl išnyksi,
Palikdamas tik juoką po savęs,
O aš į baltą lapą vėl paišysiu,
Žiūrėdama į spindinčias žvaigždes...