O vis dėlto gerai. Ir viskas juda Dieviškom spiralėm. Ir kuosos pradeda čiauškėt rytais. Ir piešiama nauja diena. Kokia ji bus? Ar labirintas proto? Ar veržlūs šuoliai, griaunantys ribas, priklauso tik nuo mūs pasirinkimo? O Jis vis laukia. Vienišas erdvėj, tik mūsų šiluma pas jį sugrįžta ir džiaugiasi viskuo, net ir menkiausia kibirkštim. Bet liūdna pasidaro pagalvojus, kad kūrinys jo griaunamas ir turi Jis kaskart daugiau vis siųsti savo meilės žemei per saulės veidrodį. Aš jam padėsiu, prisijungs kiti, kai kas jau padeda ilgai. Bet kaip giliai paskendę mes nesuvokime. Kabinamės į netikras tiesas. Bet tai praeis. Mums visiems kelias žinomas, ir turim patirtį, kai kvailystė bujojo. Na ir gerai, tegu tai nesustoja, tegu kitimas skatina kūrybą. Ir liejas meilė mums į širdis ir į protą įkvėpimas. Kvėpuokime migla, ankstyvą rytmetį pakilusia iš pievos duburio iš miško pakraščių. Taip šneka Jis, jis vis primint mėgina. Žmogau, tu pasidžiauk dabar, o ne rytoj aukščiu. Mes esam viskas kūne sutalpinta, mes tobuli nuo pat gimimo valandos. Ir kas nustojo kapstinėt po tiltais, tas gali prisijungt prie šios dienos. Tas gali glostyt ir gaivinti žemę, kūrėjo Tėvo nuostabų paveikslą. Tą gyvą ir nepaprastą peizažą, kuris atspindi Jį ir jo tikėjimą. Kaip keista Tėvas tiki. Mes pučiamės nuo žinojimo. O Jis be perstojo mumis vis tiki, kad mes suprasime ir džiaugsimės toliau, kaip buvo sumanyta. Aš tau padėsiu, Tėve, Motinai – taip pat, kartu ir sau bei supantiems mane žmonėms, ir visai visumai. Aš su Tavim harmonijoj, aš Tavyje, o Tu – many...

Žinau ir širdimi tikiu, kad nebebus kitaip, kad tai tik žemės principas materijoj įkūnijamas, kad viskas surikiuojama laike, kol pasiekia apčiuopiamas akim ribas. Aš nenustosiu niekada tikėti, ir nieks manęs neperlauš, ir netapsiu niekada aš vergas kažkieno. Aš su Tavim judu viena kryptim, ir tie, kas nori, lai jungiasi kartu. Tik per Tave aš gaunu viską, kas man ir priklauso, nes Tu nuo pat pradžių atidavei mums viską per save. Todėl tik per Tave ir galime pasiimti ir tam, kad link Tavęs ir su Tavim kartu judėtume. Koks mielas šitas judesys, kaip melą griauna. O klausimai visiems tebūna tik į širdį, nes protas jau seniai ir och kaip stipriai nebegirdi.
Ir bunda rytas. Ir tai Tavo nuostabi seka, kaskart atnaujinanti mus, pripildanti ir meile Tavo prausianti. Aš vėl kaip vaikas atviras, bet tvirtas kaip uola. Žinau, kur mano kelio vingiai suka. Aš nesustosiu niekad, būsiu atgaiva tiems, kas prie kelkraščio suklupo. Ir vysiu juos šalin, jeigu ranka ne meilės, o prisirišimų apkarpyta, bandys pasiekti skverną ar mane, ne toks šis kelias ir ne taip jis švyti.

Aš – rytas, rytas – manyje. Aš – pusdienio svaigus užsimiršimas. Ir gimsta iš tuštumo prabanga – pasipila per šlaitą atvirtimas. Užtvindo tarsi potvynio banga ir vėl palieka, kad kvėpuot galėčiau. Tai įkvėpimas, meilės tai jėga. Aš jos nesiruošiu tik sau turėti.

Sėkmės linkiu tavajam kelyje. Nesusitepk per stipriai kelio dulkėm. Mūs kelias tiesias tam pačiam laike, tavasis kryžkelėm, o mano tylai murkia. Spindėk ir švieski visad savyje ir išdalinti gėrio nepamirški, nes tik tas, kuris atiduos save, ir vėl iš Dievo meilės bus sukurtas.

Tai tiek šiam kartui, nors ir ūkana. Už lango miesto mintys garsiai kurkia. Paerzinsiu truputį svajones, o jau poryt saulėkaitoj prigulsiu. Po uosio taisyklinga karūna, ant kilimo, nuausto Tėvo pirštais. Ir žvelgsiu į visatą ir Tave. Ir keisiu tai, kas pasmerkta numirti.