Kai keliauji keliauji per žalumą lyjant,
Akys miglą išsiurbę išlyja be garso.
Visos dangiškos lyros – tik augančios votys –
Išsilygtų sekundę be gėlos ir be melo.

Tik užverki akis, jos tau – girgždančios durys –
Nuo stogų per vamzdynus – į gyslas upelių.
Bėk ratiluos delčios, pilnaty prisiminęs
Veido įspaudus – iškreiptą taikliai likimą.

Ir teisingai sapnuoki, supraski be skausmo
Trapią lykumą lyjant net inkščiantį vilką,
Būk varnėnu, išlesk sirpią vyšnią kraujuotą,
Kai bus liūdna, dangaus naktimi subjauroto.

Tirpki ledo slinkty, kilki akmeniu juodu,
Be gyvybės kaitroj molio grumstais byrėki –
Ten žolynai, akių draikanoj išrišimą nupynę,
Užkalbės tau aklažodžiais ritmiškai bundančią tylą.