Vienąkart, kai dar buvau jauna,
Meilė pasibeldė į duris
Ir paprašė meilė alkana:
– Troškulį norėčiau numalšint.

O aš meilei gerti nepasiūliau –
Klausinėjau, ką gi mėgsta ji
Ir kodėl prieš rūką šalia jūros
Šėlsta gelsvo kranto ilgesys.

Klausinėjau, kaip ją padabinti,
Kaip nupraust, kur saugot ir kodėl
Po melsva šviesiąja mėnesiena
Meilė klaidžioja per klonis vieniša.

Ji vis prašė – duoki bent gurkšnelį,
O aš klausiau, iš kokio dubens –
Ar ąsočio molio, ar kristalų
Tau įpilti gyvasties vandens.

Ir po vakaro, protingai prasėdėto,
Meilė atsigėrusi nedaug
Išlingavus dangumi nuskriejo,
Nors prašiau jos pasilikt ilgiau.

Tad atmink, dukrele, kitą kartą
Kai ateis prie durų ši viešnia,
Iš pradžių pagirdyk ir aprenki,
Tik tada pasišnekėk su ja.