Sutrikęs laikas sugrįžimais tapo –
Aš būčiau nepamačiusi obels
Ir neišgirdus, ką akmuo pasako,
Nejutus, kai ruduo lietum pabels.

Išplaukčiau taip ramiai į savo krantą,
Kaip visada – taupydama jėgas.
Gal būčiau rausvo vėžio neištraukus
Ir neįkvėpus svetimo Tavęs.

O krantas mano liktų toks, kaip vakar –
Nešokiruotų spalvos ir kvapai.
Meluočiau sau, kad man vis puikiai sekės,
Kol tu man skaudulių neprismaigstei.

Dabar raudom save išglamonėjau,
Supratus vėl, kas tai yra šalna,
Koks karštas bučinys bepročio vėjo –
Kad vėl buvau, kad vėl jau palikta.