vis klausiu

vis klausiu,
kodėl vienatvės spalva tokia graži,
o šešėliai ilgėjantys
tą vakarą debesų valtys
į uostą plaukė lėtai
laiko nebuvo -
tik daugybė akimirkų

tiek, kiek paukščių
saulėj rymojančių;

pasaulis plūdo iš lėto,
tačiau nesulaikomai,
darėsi nevaldomas,
nenusakomas
tylos matas,
metas
borušė