Hiacinta Kvintum Užtrauktukų karalystėje ir Valpurgijos požemių vanduo (7)
Mergaitės basomis stovėjo ant akmeninėmis plokštėmis nuklotų grindų ir tirtėdamos it epušės lapeliai dairėsi aplinkui. Švilpiniavimas nutilo. Iš už kėdės pasigirdo tas pats vaikiškas balselis, kiek anksčiau kvietęs jas prieti. Dabar jis buvo daug ryžtingesnis ir tvirtesnis.
- Tuti, Otai, Moli ir Lutai, atzvimbkit čionai!
Keletas lampūrų iš būrio šyptelėjo besididžiuodami, kad pasikvietė juos, ir pasimuistę ore atidūmė prie krėslo.
- Apsukit mane, vyručiai.
Lampūrai vienu ypu įsikibo į krėslo rankų atramas, sunkiai sustenėjo bandydami pakilti, bet ničnieko nepešė. Iš būrio atskrido dar du susivėlę padariūkščiai samanų spalvos drapanomis. Dabar jau šešiese įsikibo į didžiulę kėdę, išraudo it už langų brėkštantis dangus ir vos ne vos prunkšdami kilstelėjo ją. Lampūrai pamažėle atsuko krėslo priekį į Hiacintą ir Vikciją. Jos stovėjo suglumusios iš nežinojimo ko belaukti.
Krėslas driokstelėjo ant žemės, sudrebindamas salę iš visų pusių juosusias lentynas ir stiklainius ant stalo bei žemės. Tutis, Otas, Molis ir Lutas su dar dviem lampūrais nuzvimbė atgal į būrį, plūduriuojantį ore it didžiulis pulkas vabzdžių.
Prieš mergaičių akis, krėsle ant sidabro spalvos pagalvėlės, sėdėjo ir šypsojosi darželinuko dydžio pilvūzas lampūras, kraupiai susivėlusiais antakiais. Jo avietino rausvumo žandenos kabojo smakro lygyje sudrebėdamos kaskart jam krustelėjus. Dručkis buvo toks stambus, jog jo pilvas, įmūrytas į krėslo tarpus, ištempė švarkelį, vos neiššaudamas sagų iš kilpučių. Jis tingiai pasimuistė krėsle, krenštelėjo prieš pradėdamas kalbėti ir iš lėto, visai nenoriai, pakilo nuo krėslo į orą, palikdamas pagalvėlėje užpakalio įspaudą.
- Aš- , -smiliumi parodė į ant stalo padėtą kortelę su užrašytais vardu ir pavarde. - Pilypas Jizjeras. - lampūras ištarė šiuos du žodžius taip išdidžiai, tarsi pamiršęs, kad pristato save. Jis zvimbtelėjo sparneliais it motoru ir sunkiai užskrido virš stalo. Pilypas iš lėto skriejo mergaičių link, o vaizdas buvo panašus į skraidančią gerai atšertą kiaulę - tik su švarkeliu, plaukų kupstu ant makaulės ir smaila sulaižyta barzdele.
- Tai jūs būsite tie... žmonai? - tarė jisai, tarp pirštų sukdamas barzdelę.
- Jūs turite omeny žmonės? - nedrąsiai paklausė Hiacinta lyg tik dabar suvokusi, kad stovi visai ne namie Trauklapių gatvėje priešais piktdžiugą Karlą Fundą. Oi, kokia rakštis geroje vietoje Haicintai ji buvo...
- Ak, taip, žmonės, - lampūras šyptelėjo ir lyg pasityčiodamas prunkštelėjo. - keistos būtybės esat, keistos...
,,Kas - per - nesąmonė? Keistos būtybės? Verčiau į save pasižiūrėk, susivėlęs parše su juokingais peteliškės sparneliais!" - Hiacinta stovėjo ištysusiu veidu, nieko nenuvokiančiu žvilgsniu žvelgdama į priešais sklandantį lampūrą. Viskas sunkiai maišėsi jos galvoje. Ūžė ausyse. Norėjosi tikėti, kad tai tik visai nevykęs sapnas. (,,Ramiai, Hiacinta, tu tiesiog žiūri per daug animacinių filmų. Atsibusi ir viskas bus gerai. Gali įsižnybti, jei jau visai netiki..." - Hiacinta pabandė save nuraminti. Ji sunkiai atsiduso, šyptelėjo ir prieš įsižnybdama užsimerkė. Įsižnybo. SKAUDĖJO! ,,O ne... - ji atsimerkė ir pažvelgė į Vikciją. - Kas čia darosi...")
Vikcija stovėjo ne mažiau sutrikusi. Pilypas Lizjeras suzvimbė sparnais, išblaškydamas mergaičių mintis. Sukeltas vėjas pašokdino lapus ant stalo.
- Rupūže plaukuota! VISADA tas pats... - jis užpyko ant savęs, o dėbtelėjęs niūrų žvilgsnį į mergaites sumišusiai susiraukė. - Taip taip taip... Kur mes sustojom? Ak, štai, - iškėlė pirštą lyg šovus išganingai minčiai. - sakėt, žmonai... žmonės, atsiprašau, esat.
Dručkis lampūras leisdamasis žemėn sutabalavo kojytėmis ir šiaip ne taip nusispyręs batelius nusileido tiesiai prieš mergaites.
- Labai spaudžia. O dar ir pirštukai šunta, - jis patrynė kojų pirštus, trumpus ir bukus, vieną į kitą. Lampūras priartėjo prie Hiacintos ir Vikcijos taip tykiai, kaip prie snaudžiančio liūto.
Pilvūzo ūgis tesiekė joms vos iki bambos.
Pilypas užvertė akis į viršų ir nužvelgė mergaites. Jonvabaliai viršuje tebemirksėjo malonia salotinia šviesa, būrys lampūrų sūduriavo niūriose salės kertėse.
Ir mergaitės, ir lampūras tylėjo. Šis akimis naršė jų marškinių medžiagoje kažko ieškodamas. Pilypo rausvas veidas sekundėlei apsiniaukė, pastėbėjus, kad mergaičių naktiniuose nėra nė mažiausios kišenėlės. Net nosinaitėms! Jis nuleido akis žemyn, pasistiebė ant pirštų galų ir, nusileidamas atgal ant kulnų, pakėlė tėviškai švelnų žvilgsnį į mergaites.
- Nagi nagi, ir ko šioms dviems nuostabioms... - lampūras sutriko, nežinodamas, kaip pavadinti Vikciją ir Hiacintą. Po nejaukios valandžiukės prisiminė. - ak, taip, mergaitėms. Taigi, ko šioms nuostabioms mergaitės prireikė mūsų kukliame malūnėlyje? - jis patrynė keturpirščiais delnais ir suktai prisimerkė. - Gal slibino žvynų? Jūs tikrai niekur kitur tokių nerasit, tikrai! Koks grožio eliksyras išeitų. Tik sutrini, sumaišai su afrikinių kalmarų čiuptuvų taukais ir tepi veiduką! Tepi, tepi, kol štai... - Lizjeras iš užančio išsitraukė veidrodėlį ir, žvilgtelėjęs į jį, švelniai paglostė savo skruostus. - Na, ir grožis! Na, ir patrauklumas!
Hiacinta krenkštelėjo į kumštį, kad netyčia nesusijuoktų.
- Žinoma, jūs jaunos... Gražios... - tarė nelabai patenkintas. - Bet galite iš jų susiverti įspūdingus karolius. Šių dienų mados klyksmas. Tiesiog staugsmas! Aūū. - sustaugė jis ir nusišypsojo lyg vaikas, sukišęs prištus į didžiulį tortą. - Štai taip. Aūūū. Nuodėmė nepirkti. O dar tokia kaina! Vos ket...
- NEREIKIA MUMS TŲ JŪSŲ ŽVYNŲ!!! - sušuko neapsikentusi Vikcija. - Kiek galima... Verčiau pasakykite, kur mes randamės?
Hiacinta buvo tokia patenkinta, kad Vikcija nutildė plepį Lizjerą, nes dar sekundė ir ji pati būtų vožusi jam per tą ,,gražią" makaulę.
- Chi chi chi... - šelmiškai sukikeno Pilypas ir, tankiai zyzdamas sparneliais, nurūko į savo krėslą už stalo it višta išpešiota uodega. - Matote, sunkūs laikai atėjo. Labai sunkūs. - jis užvertė galvą vaidindamas, jog daugiau šito nebepakels. - Vien šitie - parodė į jonvabalius viršuje. - vien šitie man atsieina krūvą libenų. Kiek tokiam pulkui reikia maisto. O kad jie dar valgytų viską, ką jiems paduodi! Kiekvienas su savo įgeidžiais, visi tokie savarankiški... O pinigai lengvai neuždirbami! - Lizjeras suraukė katą, bandydamas išspausti bent jau mažą ašariūkštę. - Tai va. O informacija taip pat prekė. Dargi bene brangiausių!
- Mes neturime... - Haicinta nutilo, suabejojusi, kuo čia atsisakitoma. - tų... libenų. Taip.
Vikcija pastebėjo, kad lampūras įsmeigė susidomėjimo kupiną žvilgsnį į atsuktuvą, sugniaužtą Hiacintos kumštyje.
- Klausykite, man toptelėjo puiki mintis! - valiūkiškai šyptelėjo Hiacintai. - Šis nuostabus, nepakartojamas mūsų kojų pirštų masažuoklis už jūsų informaciją! Tik pagalvokite: batai taip spaudžia, taip apsunkina gyvenimą. O dabar jūs nusiautumėte kojas ir pamasažuotumėte pirštus štai taip, - ji užkėlė koją ant stalo ir paėmusi iš Haicintos atsuktuvą įgrūdo į tarpupirštį. - Oi... Kaip gera... Tikra atgaiva kūnui! Jau nekalbant apie sielą...
Hiacinta, pastebėjusi, jog lampūras priskrido pačiupinėti prekės, tvojo jam per nagus. - Ne ne ne, ne nebandykite liesti. O jei sugadinsit? Kas atsakys? Kai nusipirksit, galėsit džiaugtis juo į valias!
- Velniai jus matė, - ranka numojo lampūras. - Sutariam. - jis nuskrido atgal į kėdę ir patogiai įsitaisė ant pagalvėlės. - Klausykit.