Prabėgo vaikystė, marga, ilgakasė.
Žibėjo jazminai, mėnulis siūbavo.
Padūkusias vasaras vėjas ištąsė,
Ir viskas lyg šoko, į taktą lingavo.

Išdilo asfalte kreida parašyta,
Kas myli ką, kas ko nekenčia.
Gyvenimo linija tartum tašyta,
Vėl naują likimą paslapčiom renčia.

Neliks jau vienatvės, minčių, vakaronių,
Kai sėdi prie žvakės, viena sau mąstai.
Iš naujo ieškosiu ramybės kelionių –
Baugu, kaip į naktį vienai paleistai.

Drebu, ne nuo šalčio jau kūnas nutirpo,
Lyg baimė sukausčius, lyg kokia liga?
Nepadeda niekas, širdis mano virpa,
Tiesiog ta naktis gal šiandien per ilga?

Išlėksiu paukštyte iš savojo guolio,
O grįšiu, jei grįšiu – baltąja gulbe.
Ir nešiu aš šilumą jaukią namolio –
Taip bus namuose, gamtoje ir darbe.

Ką saujoj turėjau, dalinsiu per pusę,
Kur mintys keliavo, dabar pailsės.
Mes dviese, pavargę, pamilę, išprusę –
Te Dievas mums laimę šeimoje pasės...