Aš ištrauksiu iš batų mamos tokį šiurkštų raištelį,
Jau pradvisusį silkiniu prakaitu uosto nakties,
Kad prismaugt po namus šmirinėjančią, cypiančią pelę
Ir pajust, kaip ji rankose mano bespurdant atvės.

Kambary nebeliks tada pykčio – šlykštaus ir gleivėto,
Iš dienos ryto rūko ir gatvės girtuoklių dainų
Ir tų sienų pilkų – jų tapetai visai sudėvėti -
Bei nevaikiško šauksmo dėl laikrodžio be valandų.

Šoko baimės akis mano sesė maža užsidėjo,
Į duris atvirai pažiūrėti kas kartą baidaus –
Tiktai batai manos tokie gražūs nuo rudenio vėjų
Ar nuo ryto lietaus, kurio ašaros ryt juos vėl praus....