Išėjau ir grįžau tiek, kiek reikia –
Nieks nesakė, kad vyriai sulūžta.
Žalvarinio vėjarodžio sraigtas
Vėl pataikė į niekieno gūžtą.

Ir subiro namai tam, kas laukė
Dievo ašaros laužui užpilti.
Bet taip sudegė draugo palaukės,
Senas namas, perėjos, tiltai.

Tik neišdegė miestų viršūnės,
Ten, kur supasi maldos ir bokštai.
Paskutinis taksi vėl išdūmė
Su juokaut neišmokusiais pokštais.

Išėjau ir grįžau – nieks neprašė,
Lūžo vyriai, priesaikom laikomi.
Neprisieksiu daugiau nė už grašį,
Ir nutrauksiu nedievišką taiką.