nebėra
Dabar iš čia – toli matyti...
Horizontas, beržais nužaliavęs,
Baltas kupolas – debesų cerkvės
Ir išsidriekę pievos
Į visas keturias puses...
Atsimeni vaikystę mano?
Stovėdama ant šito
Nežinia kur bėgančio kelio,
Tu norėdavai
Pamatyti, kas gi ten –
Už tos juodos sienos
Iš sutrūnijusių sienojų,
Už to supuvusių šiaudų stogo,
Iš kurio kiekviena vėtra
Išplėšdavo po kuokštelį atminčiai...
(o gal šiaip sau –
Kas gi neskriaudžia bejėgių?)
Dabar aš vėl čia –
Ant to didelio kelio,
Žiūriu į dangų,
Per kurį eina balti
Susikūprinę vienuoliai
(turbūt į cerkvę, pakibusią virš kapinaičių),
Žiūriu į pievas,
Nugulusias margu gobelenu
Bekraštes kalvas.
Žiūriu į baltakotį beržynėlį,
Toli toli, prie pat horizonto.
Tai iš tiesų gražu! Tai nuostabu!
Anksčiau aš niekada taip toli
Nematydavau.
Ir viskas vėl savo vietose.
Viskas, atrodo, buvo ir bus
Šitaip – jau šimtą metų,
Ir dar – šimtą metų.
Žiūrėk, jaunyste, žiūrėk!
Tau dabar viskas priklauso,
Viskas čia tavo,
Nes viskas gražu...
...nebėra tik senosios pirkios...