Niekuomet
Niekuomet nesakai – niekada,
Nes prie sutemų tenka sugrįžti.
Laša beržo sula iš manęs pro suskilusią tošį,
Ir rievėtas tas metas iš ilgesio kyla taip vangiai,
Gal tik rūksta nakties siluetai prieš rytą.
Niekuomet nesakai, kad baugu, kad gana.
Varžtais veržia į smilkinio plaustą –
Nerišli ta mintis susidrumsčia nuo skausmo.
Nors išplaukti bandau – niekada nepavyko,
Žaginiuoja jusles vyturys, nes išdžiūvusios lūpos – be kraujo,
Nes namai – be langinių, be vaiko išdilginto žvilgsnio.
Niekuomet nepalik laukime – grįžki, grįžki.
Prisiglauski prie beržo paklydusio, vienkiemio aklino –
Per sunkus šitas vakaras saulei į debesį sklęsti.
Kai įkaitina priemenę pamato tylintys akmenys –
Atrandi grįžtant aidą be atsako.