Įdomu, kaip reaguotum, jei tavo kūnu ropotų visiškai kitoks vabalas, akyse spindėtų nepažįstama šviesa ir rankos kaistų nebe tuo karščiu. Kaip galėtum sakyti tą patį visiškai kitokiai sielai? Manai, širdis neleistų? Tad kodėl kiti suranda kitus, myli tūkstantį kartų tom pačiom mintim ir nesijaučia nuo to išvargę? Dėsniai buvo sukurti, kad susitaikytum su likimu, tik dabar štai tu jį keiki, nieko nesuprasdamas, norėtum užmigti, kažko laukdamas. Arba besiruošdamas pasikeitimui. Tik ar galėtum?