Prie židinio senelis žilas sekė pasaką,

Kad kažkada žmonės žinojo didžiąją paslaptį
Ir gyvenime ėmė piknaudžiaut savo galiomis,
ir manyti, kad žemėje patys sau yra dievai.
Taip užrūstino ir privertė susitaikyt prieš juos.

Susirinko prie gęstančio aukuro jie be vaidilų
Ir nusprendė baltų Dievai žmones nubausti,
Atimti iš jų tik „TAI“ ir paslėpti giliausiai,
Kad niekur ir niekad nerastų neišrinktieji...

Paslėpkime žemėj giliai, – tarė vienas Dievų,
Bet žmonės juk ras ir iškas tai kaip auksą,
Nuskandinkime jūroj banguotoj, – siūlė Neptūnas,
Bet juk išmoks jie ir nardyt, ir išgaudys tinklais.

Paslėpkime aukšto kalno ar medžių viršūnėse,
Bet žmonės įveiks juk visas kliūtis ir pasieks,
Tada paslėpkim gamtos grožy ar muzikoj,
Tepasiekia tik atkakliausieji, tie, kurie mokosi.

Susimąstė dievai, ar gali jie būti neteisingi –
Atimti iš vieno ir teises suteikt išmintingiems,
Klausimas, kiek savo galių perleist išrinktiesiems
Ir kaip pasiekti, kad jie to nenaudotų prieš juos.

Klausimų klausimai dievus nutildė ir privertė
Giliai pamąstyti, koks turėtų būti žmogus.
Ar tik išore į juos panašus, ar ir vidumi.
Mąstė ilgai ir patylėję vieningai nusprendė.

Paslėpti „TAI“ giliausiai – pačiame žmoguje,
Kažkur viduje, (nežinau aš ir pats, bet jaučiu),
Kad visi turėtų, ieškotų ir siektų kaip išminties
Ir kad rasti galėtų kažkada prarastą galią...
....

(Neturėjo tiek pasakai galių senelis ir užsnūdo
kartu su anūku, kuris pratęs ją gyvenimu...)