Tyloje
Mažyčiais žingsniais aš tylon einu -
Į nežinią taip norisi sugrįžti,
Ten mes nuspręsim prieangy už du
Skausmu susiuvę mūsų būvio lygtį.
Mums nieko nepakeis lėta malda –
Iš praeities trapios nakties reliktas.
Juk vėl vaišinsiu grįžtantį kava,
Išeinantį – prašysiu pasilikti.
Ir šypseną, išprausus vandeny,
Rausvam ryte klijuosiu vakarykščią,
Nes patikėsiu, kad prisiekt gali
Kaip nebylys –akių garsais išmikčiot.
Poetui aukso nėr, yra tyla –
Į jos tankmes nukrypsta žodžio vingiai.
Joje išlieka amžina malda,
Kai vis kartot tą patį lūpos tingi.