Kai išpuikęs šiaurys atskubėjo prie jūros,
Kai mėnulis susikeitė vietom su saule,
Aš akių rąžuliais vėsią būtį prakiurdžiau,
Žalvarinėm bangom smėlio veidą suspaudžiau.

Nebuvai krantuose, kai žvejai tempė naktį
Taip liūdnai per bangas į prakiurusį tolį.
Užrakino šviesoj, nepaliko net rakto,
O ji verkė baikšti, pilnatim užsimojus.

Pilnaties nasruose kaukė vienišas vilkas,
Pagalando lietum ledo blizgesio iltis.
Neužpuolė žvejų – tinklo akį ištirpdė,
Ir naktis tamsiaplunksnė ryžos pakilti.

Kai išpuikęs šiaurys atskubėjo prie jūros,
Toji ritino bangą, baltai apsidrabsčiusią.
Saulė raudo žemai, nakčiai akį išdūrus.
Ir nematė naktis, ir nakties mes nematėm.