Svajotojų karalienė

Ant naktinio reiso traukinių
Rėkiant kraupiems šešėliams
Nutrūksta sūpynes laikę laidai
Ir krenta svajotojai pasimetę.

Aš manau esanti jų karalienė.
Nuo mėnulio krašto kojas nuleidžiu
Ir isterišku juoku dar labiau
Gąsdinu krentančius svajotojus.

Pakęskit mane, kas turit drąsos.
Arba pradurkit mėnulį žodžiu.
Nukrisiu nežymiai sujaukusi dangų.
Nukrisiu tik žymiai nepalikusi žemės.
Urtė