ištrauka iš No Future
baisiai niūrus lapkritis
Mama su Lauriu grįžta po pietų. Aš tuo metu valgau dribsnius su pienu, per radiją eina nauja geriausios pasaulio grupės daina.
- Na, kaip tyrimų rezultatai? - klausiu.
- Viskas gerai, - atsako mama trumpai ir užsidaro su Lauriu kitame kambaryje.
To ir tikėjausi. Bet tai nereiškia, kad Sindromo požymiai neišryškės, kai Lauris bus dvejų su puse ar trejų. Dabar jis tiesiog per mažas, kad būtų galima diagnozuoti.
Žiūriu į savo dribsnius. Jeigu spėsiu juos suvalgyti, kol daina baigsis, Lauris bus sveikas. Spėju.
-------
Paskui parsivelka Erikas su nauju draugu. Įsitaiso ant kilimo ir ima žaisti kortomis iš pinigų. Jų čiauškėjimas trukdo man skaityti, todėl tik sėdžiu ir stebiu juos.
Erikas greit pralošia penkis eurus - visus savo pinigus.
- Viskas, - sako jis.
- Tai pastatyk kokį daiktą, galėsi atsilošt savo babkes.
Jo draugas atrodo įžūlus, jis man nepatinka.
- Neturiu.
Draugas apsidairo, pastebi didelį žaislinį automobilį.
- Pastatyk šitą.
- Nenoriu, - sako Erikas.
- Aš statau penkis eurus, tu statyk šitą. Galėsi atsilošti savo pinigus.
Erikas sutinka.
Jis žaidžia dar kartą. Esu įsitikinęs, kad draugas sukčiauja, taip ir pasakau. Broliukas pažvelgia į jį su nepasitikėjimu.
- O tu nesikišk! - sako man draugas.
- Aš nebenoriu žaisti, jeigu tu sukčiauji, - pareiškia Erikas.
- Tavo brolis neturi ką veikt, todėl ir kabinėjasi. Jeigu mano vyresnysis brolis būtų mažesnis už mane, aš jam snukį išmalčiau, kad kišasi į mano reikalus.
Kvaila bijoti kažkokio įžūlaus aštuonmečio, bet aš iš tiesų pasijuntu nejaukiai.
Jie žaidžia toliau. Erikas pralošia ir automobilį.
- Taip nesąžininga, sukčiau tu! Juk sakei, kad galėsiu atsilošti savo penkis eurus.
- Bet pralošei. Aš nekaltas, kad tau protelio trūksta.
- Man netrūksta! - Erikas pašoka ir puola draugą.
- Tai kodėl mokykloje visi kalba, kad tave reikia perkelti į specialią klasę arba palikti antriems metams?
Erikas įsiutęs, jis švaistosi kumščiais į visas puses, bet per daug nesistengia pataikyti draugui - iš patirties žino, kad tokiu būdu draugų netenkama.
- Taip niekas nekalba, durniau!
- Kalba. ir dar kalba, kad tu psichinis, degradavęs ir traumuotas, nes tavo brolis nesveikas, o tavo tėvai neskiria tau pakankamai dėmesio.
Tai dalykai, apie kuriuos kartais slapčia kalbasi tėvai, kurių broliukui nereikia žinoti. Todėl aš sakau:
- Patylėk, jau gana.
Erikas prišoka prie manęs ir trenkia man. Tada krenta ant kilimo ir ima verkti.
Jo draugas išeina lauk, palikęs laimėtą automobilį.
Aš nepykstu ant Eriko už nepelnytai gautą smūgį. Iš tiesų man jo gaila. Stengiuosi gailėtis jo dar labiau, kad gailestis nustelbtų giliai viduje glūdintį kitą jausmą. Kaltės jausmą.
-------
Sėdžiu virtuvėje ant sofos. Lauris žaidžia kampe, mama ruošia valgyti. Groja radijas ir mes nekalbam, tik mama tyliai niūniuoja. Todėl iš pradžių nieko neįtariu.
Paskui grįžta tėtis su pirkinių krepšiu.
- Na kaip? - klausia jis.
- Gerai, - sako mama ir pažvelgia į jį keistai.
Tėtis įsijungia virtuvės televizorių, ten rodo jo mėgstamą detektyvinį serialą. Eilinis vakaras.
Mama tuo metu krausto krepšį. Produktus deda ant stalo kiek garsiau nei visada, bet tai irgi iš pradžių neatrodo keista.
- O kas čia??? - klausia ji staiga.
- Šokoladas, nu, - sako tėtis sutrikęs.
- Su riešutais!
- Taip, kitokio nebuvo.
Ji prieina arti jo, pernelyg arti. Mojuoja šokoladu jam prieš akis.
- Aš tau sakiau nepirkti su riešutais! Pats galėsi ir valgyti!
- Nesuprantu, Šarle, kas tau darosi šiandien, - sako tėtis.
Ji neatsako. Tik susmunka ant sofos, užsidengia veidą ir ima verkti. Ir tada man viskas pasidaro aišku.