Kai išvykstantis svečias palieka dviračio stipiną,
Ir kai ratais išsisukam zylę, nulesintą žodžių,
Mano laikas subėga į žvaigždę, ją mėnuo nuritina
Į miegot nesiruošusią dieną – žiemiškai godžią.

Ir susivelia kalbos į pusnį, minkštai apsirėdžiusią,
Nebeklausom, ką užkalba naktys, dieviškai tyros.
Sminga norai į tėvo nupintą sovietinį krėslą,
Kur prisiūtose klešnėse senos kapeikos nedyla.

Kur užmigęs springsti nesudegusių malkų nokinimu,
Nedrįsti pažiūrėti pro langą, ar daug jau prisnigo.
Baltą snaigę pagavęs tėvas prisimena vyninę,
Kur Kalėdų rytais atvažiuodavo ponai solidūs.

Kur numirti galėjai, o vynas tekėtų neprašomas
Į išdailintą butelį, kerinčią naktį žvaigždėm išraižytą.
Kai po daugelio metų langai vėl dabinasi raštais,
Tėvo pasaką tikrą nusineša sekantis rytas.

Gal išvykstantis laikas nusitempė praeitį šlubą,
Gal net laikrodžio gegė kukuoti jau nebedrįso.
Mano tėvą išganė nurimt pasiruošusios pūgos.
Išbaidžiau šaltą žiemą, taip skaudžiai įgrisusią.