Kai nieko nelieka
Svajonės, troškimai, kuriems nelemta išsipildyti. Apsikabinimai, kurių niekada nebus. Prisilietimai, kurių aš niekada nepajusiu. Žvilgsniai, kurie niekada nesusitiks...
Mintys, nenuvesiančios niekur. Jos gali nebent paklaidinti. Sumaišyti realybę ir fantaziją, privesti mane prie krašto ir paleisti į laimę. Laimę, kurios nėra ir niekada nebuvo. Tai tik fantazijos pokštas. Iliuzija, verčianti gyventi ir tikėtis. Ji pražūtinga – pasineri per giliai ir patiki. Nebegali atskirti, kada juoktis, o kada tiesiog praeiti. Galiausiai tampi abejingas. Pasidaro nebesvarbu žmonės, vėjas, debesys. Nebekreipi dėmesio į nieką, išskyrus rožinį dangų.
Norai – tai tarsi dovanų sąrašas Kalėdų Seneliui. Kartais jie peršoka mintis ir nulekia ten. Perskrenda dangų ir atsiduria už ribos, kurią kartais pavadiname pasauliu. Paprasčiausiai jiems čia maža vietos. Gali įsivaizduoti! Visi laiškai Kalėdų Seniui + visi „noriu“ ir „norėčiau“ = kažkas, ant ko laikosi žvaigždės.
Bet tai – svajonės. Tik man ir dėl manęs.
Kartais pasiilgstu tikrų žmonių, jų jausmų, tobulai žydros spalvos ir lietaus.
Kartais svajoju, ir tiek.