Rudens išvirkščioji pusė

, , , , , . , , , , ,
, , , , , , , . , , ,
, , , , , , . , , , ,
Ruduo ateina, , , , ,
Sugraudina medžius , ,
Ir pratrykšta jie verkti , , ,
Žaliai ir raudonai!
O mes renkam jų ašaras , , . .
Nuo Vingio parko takelio
Ir žavimės, . . .
Kaip taip spalvingai . . . . .
Medžiai moka liūdėti.
O tą lempą danguj... . . .
Kas gi drįso išjungti?
Gal paukštis, . .
Pro šalį praskridęs,
Gal dangaus kokia žiurkė?
Saulė vėstančius šypsnius temėto,
Bet turi vilties
Jau pavasarį sveikti.
O mes...
Mes gal bėkime lyti?
Krikštolo lašeliais dūžkime
Į žemę,
į langą,
į skėtį.
Nuprauskim boružę,
Kvailo šunelio nosytę.
Suminkštinkim žemę,
Žmogaus suakmenėjusį vidų.
Ir viską į laisvę, į dangų
Prie paukščių pririšę, paleiskim
Ir, žinot, visiems duokim:
RUDUO SAVOTIŠKAI MIELAS!
Urtė