Į žemę krinta žvaigždžių dulkės,
skliaute liepsnojančio dangaus
iš tiršto sidabrinio rūko
mėnulio pjautuvas išplauks.

Vasarvidžio nakty paparčio žiedą
gaivina tamsoje iškritusi rasa,
aš, karštą kūną apkabinęs,
svaigstu sapne bučiuodamas tave.

Paparčio žiedo paslaptis šventa,
širdies dūžius kartoja girios aidas,
žaltvykslės blykčioja ugnim keista,
migla žalčiais aplinkui šviesą rangos.

Tarp medžių atšvaitai ugnies,
ten laimė žiburėliu skleidžias,
sudegt į jį atskris drugiai nakties,
aplink tamsa, ramybės sargas miega.

Paparčio žiedo niekas dar nerado,
ieškojau jo ir aš, nesuradau,
trumpa naktis glėbyje tavo
už žiedą stebuklingą daug geriau.