Nenoriu būti idealiai gera,
Kaskart šypsotis, kai noriu verkt.
Žinau, nebūsiu ir labai bloga,
Nes už tai siela imtų širdį smerkt.

Nenoriu po kančių pabust prie rojaus vartų,
Nusišypsojus eiti ten, kur man bjauru,
Gal ir nenoriu numirus degti pragare,
Tačiau geriau būt velniu, nei netikru draugu.

Gyvenusi esu nedaug, bet jau nudegus.
Žinau, ką reiškia likt vienai, kai aplink minios,
Žinau, kaip skauda artimo netekus,
Kai vaikšto jis ir širdį su kitais dalinas.

Nenoriu aš dėkoti už beprasmius žodžius,
Nenoriu pabudusi ryte ir vėl sapnuoti.
Nenoriu matyti to, ko niekada nebuvo ir nebus,
Gyventi noriu aš, tačiau ne egzistuoti.

Aš noriu rūpintis tiktai savim ir artimais draugais,
Kurių tik vienas, kartais būna du,
Nenoriu priklausyt nuo tų, kuriais tikėt aklais –
Tas pats, kas vaikščiot skylančiu stiklu.