Jei pieščiau savo veidą – jis būtų bespalvis, jaučiuosi išdžiūvusi lyg žiedas sausros metu. Vis dėlto tu nebegrįši, reikia sustoti. Tu esi toks pat niekas kaip mano sąmonė, nusiritusi žemyn, o kad galėčiau dar kartą suklupti... Jeigu pavyktų, jei tik man leistum, jeigu visas pasaulis to nepastebėtų, ištrinčiau savo bespalvį veidą iš daugybės portretų – juk jis jau buvo nematomas...

Vakar pamiršau maldos žodžius ir užmerkusi akis tiesiog sustojau – taip, nebėra daugiau ko prašyti... Norai nepasilieka tarp juodo ir balto, bet mano siela tokia ir bus... Skyles apkaišiusi bandysiu suprasti, kodėl nesugebu geriau, ir lauksiu leidimo.

Aš šypsojausi šįryt, mažas flirtas ir dar viena kaukė – pavargau. Tu norėjai perpiešti mano akis, bet, atsiprašau, spalvos išsiliejo...