Mano įrankiai tavo naktinėj dėžutėj
Tyliai taiso per amžius išpopintą žalą,
Remontuoja prakiurusią vasaros būtį
Arba prisuka vėjui greičio pedalą.

Tavo dėžės naktinėj mano pašvaistėj
Kaupia šviesą ir prausia neraškomą derlių.
Gal tik mėnesių bėgiuose nemigos plaikstos
Su kalbėt neišmokusiom liūdesio gervėm.

Ir išnokusiais norais užplūsta mus lietūs,
Ropinėja per veidus bei siūlo išplaukti.
Tirpsta rūškanos minos ryto karietoj,

Krenta kaukės, nuplėšdamos išnaktoms gaubtą.
Mūsų dėžės aptrauktos, rengia jas rūdys.
Vasarinė vėjarodė rudeniu liūdi.