5 ... (daugtaškis)

Šį kartą aš tik daugtaškį paliksiu
vietoj eilėraščio, kurį jau parašiau,
Per daug jame yra asmeniškumų,
kurių jau niekad nepritaikysi tu sau.

(...)

Priimu aš atsakomybę už herojų
ir jo autorių, kuris leido gimt abiems,
Net jei kankintum – tau nepasakyčiau,
kuo skiriamės ir kuo panašūs mes...

Telieka paslaptis, brangus skaitytojau,
sutilpusi į tritaškį ir tau neatskleista,
Neiššifruojama, lėkštutėj nepaduota,
tokia pati, kaip tavo santykiai su juo.

Jei nekankinsi, pasakysiu – jis gimsta paprastai,
tai autorius kankinasi ar spausdinti, ar ne,
o publikuotas jis pradeda gyventi
kitų skaitytojų mintyse ir jausmuose...

Tada ir matos skirtumai visi,
Tik auklėjimas to neleidžia pripažinti,
Jei vykęs gavosi herojus, jis gyvena
Ir kitų mintim jau ginčijasi su tavim.

Kai dėsi daugtaškį gale savos minties,
lyg pratęsimo lauktum kaip palaikymo,
Žinok, kad nebaigta mintis toliau gyvens,
bet užbaigtos gali nustebęs nepažinti...

Žadėjau aš tik daugtaškį palikti tau,
Autoriau, savų herojų ir minčių (ir daugiažodžių).
Ir nekartoti tau, kas buvo pasakyta
tiek kartų – prieš pertrauką pamąstymui...
Baltas lapas