*
Pro sapno skardžius nuplaukė bekraštės pievos
Į amžinąsias žiedlapių marias--
Gėlelėj kiekvienoj , o džiaugsmo Dievas
Kalbėjo, jog balta šalna neras

To rojaus sodo, šviesmečiais tapyto,
Kūrėjo Amžinos Tiesos Ranka--
Į Žemę žengė saulė meilės ryto,
Gyvybės upės, paslapčia teką

Pro sielas debesų per žalčio odą,
Apkaustytą klastos nematoma ugnim--
Žaibai suakmenėjo, kelią rodę
Per pirmą Žemės girią...Su manim

Keliavo kruvinos paparčio žiedo auros,
Kristalai šalčio virpčiojo geismu,
O suaižėję amžių širdys taurios
Ieškojo savo rudenio namų--

Pro sapno skardžius nuplaukė bekraštės pievos
Į amžinąsias žiedlapių marias...


**
Vargonais begalybės geismo vilnys plūsta--
Žiedų liepsna užsidegė kalnai--
O ašara šviesos, aplankius vėjo gūžtą,
Nustebusi paklausė - kas tenai

Rausvų bijūnų ir tylos pavėsy
Sumirguliavo ant aušros bangos--
Gerasis Dieve, ainių širdis liesi
Meilės žiedais...nors ledjūrės aukos

Pavasarių upes, miškų ošimą žalią
Namų šventovę, trupančią keliuos,
Skleveldrų maišaty užtroškusią tą dalią
Ir požemiuos baisios klastos giliuos--

Bet ims kalnai kalbėti apie Tiesą,
Nuplauks žvaigždynų sielos ežerais--
Ir vėtrų ugnys skaisčios išsitiesę
Vėl pirmapradžiu moliu tolin eis--

Vargonais begalybės geismo vilnys plūsta--
Žiedų liepsna užsidegė kalnai...