Antrasis Laiškas Ponui Laiško Skaitytojui

Nebijok, nebijok- čia vėl aš. Juk prisimeni mane, tiesa? Aš- Ponas Laiško Rašytojas. Juk neužmiršai manęs? Nors, aš net nežinau ar Tu tas pats Ponas Laiško Skaitytojas. Nors, kad ir kiek beklausinėčiau to paties, vis tiek atsakymo neišgirsiu...Ai, tiesa-Labas! Neįsižeisk, jei Tu garbingo amžiaus žmogus, bet rašyti „labas rytas“, jei Tu skaitysi vakarą būtų šiek tiek... kvailoka. Taip, kvailoka- tinkamas žodis. Na, bent aš taip manau. Taip, čia tik mano nuomonė.
  Dabar svarstau, kaip Tu turėtum perskaityti mano laišką. Ta prasme, kaip Tu jį surasi. Gal į jūrą reikės įmest ir gal Tu, vaikštinėdamas pajūriu, pamatysi ant bangos atplaukiantį butelį su laišku viduje (užmiršau pasakyti, jog į jūrą laiško neišmesčiau, o visų pirmą jį įkiščiau į butelį ). Tada Tu paimtum tą butelį, atkimštum jį ir perskaitytum mano laišką. Paskui surastum dar kitą ir dar kitą ir pagaliau turėtum visai nebloga kolekciją laiškų, kuriuos radai buteliuose. Žinoma, taip atsitiktų, jei aš prirašyčiau tiek laiškų. O dar nežinau ar parašysiu bent penkis laiškus...Bet tikiuosi, jog bent tiek tai tikrai parašysiu. O tikėtis juk visą laiką galima, tiesa? Ir vėl negirdžiu atsakymo... Bet ką padarysi- toks Gyvenimas. O Gyvenimas susimokęs su Likimu ir Jos Didenybe Lemtimi. Taip, taip, taip. Parašiau „Jos Didenybe Lemtimi“, nes juk tik Ji visagalė. Ir, štai, susidaro tokia trijulė ir kiša žmonėms savo tris kojas. O žmogus patiklus, į kelią nežiūri ir vėliau krenta nuo tų kraugerių kojų. Bet vieną kart kritęs, žmogus atidžiau žiūrės į kelią ir vis ieškos tų trijų kojų, kurios vis trukdo žmonėms eiti savo taku. Bet kartais vargšą „nabagėlį“, kuris krito nuo tų vampyrų, kartais apakina ir jis jau lekia keliu lyg jo pasturgalis degtų. O tas apakintojas dažniausiai būna Meilė. Tai, ir bėga tas žmogelis, ir vėl nepastebi tų kojų ir krenta dar skaudžiau negu pirmą kart. Toks žmogus retai kada trečią kart krenta. Būna jis apdairus ir visus užkampius tyrinėja savo didėlėmis kaip apuoko akimis. O jei aptinka ką-tai apeina kilometriniu lanku. Taip, kilometriniu, o gal net didesniu. Toks jau tas Gyvenimas su Likimu ir Jos Didenybe Lemtimi. Žodžiu, kraugerių trijulė.
  Žinai, ką, aš pradedu manyti, jog Tu- turtingas anglų lordas ir kartą vaikštinėdamas pajūriu pamatai butelį su mano laišku. Tu paprašai tarno, jog jis Tau jį atneštų ir bandai perskaityti, bet nieko nesupranti. Taip Tu vaikštinėdamas pajūriu surenki visą mano laiškų kolekciją. Tu iš pat pradžių į tai nekreipi dėmesio ir neskiri tiems laiškams dėmesio ir laikai juos savo rūmuose, bet giliai širdyje nori išsiaiškinti šią laiškų paslaptį. Tau mano laiškai pradeda sapnuotis. Galiausiai Tu išklausinėji visus savo tarnaites ir liokajus, kad sužinotum kas čia prikeverzota. Ir vienas liokajus Edvardas, pasako, kad čia viskas lietuviškai prirašyta. Mat, jo mama buvusi latvė, ir dažnai pasakodavo apie Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taigi, Tu pasikvieti aukščiausios kokybės vertėją ir liepi visus Tavo laiškus išversti į anglų kalbą. Taip Tu sužinai kas čia prirašyta ir toliau jau nežinau kas Tau atsitiks.
  Atsiprašau, lorde ( jei Tu toks esi), kad nevadinu Jūsų kitaip. Matot aš tik dabar taip pamaniau ir tai nesu tuo tikras. O dabar Jus vadinti „Seru Ponu Laiško Skaitytoju“ būtų kvailoka. Kvailoka- ir vėl tinkamas žodis. Taigi, taip ir paliksiu Jus vadintis „Ponu Laiško Skaitytoju“.

                                                                                                Nuoširdžiai Jūsų,
                                                                                                        Ponas Laiško Rašytojas
paukščio sparnai