Išėjai tu ligos nukankinta.
Išėjai neištarus sudie.
Be tavęs net rytai karčiai švinta,
Tartum angelas būtum nakties.

Be tavęs skausmą lieja minutės,
Krenta ašaros saujon minčių.
Ach kodėl pagailėjo Dievulis,
Tau sveikatos, bet davė kančių?

Lyg už siūlo vis laikė gyvybę,
Tvirtą vilčiai, bet silpną paliest.
Šįkart buvo stipri neteisybė –
Mažai širdžiai paliepus atvėst.

Varpai skambino tavo šešėliui,
Žvakės glostė ramybę mirties.
Ar sugrįš gaiviu vakaro vėju,
pasiilgus ji mano peties?

Sapnan eiki tėvų nuraminti,
Kampe miego gražiai susiriesk.
Šypsena meilę jų padabinki,
Tik šianakt nepamirški „sudie“.