- Laba diena! Girdėjau, jums trūksta darbo vietų?
- Laba diena...Na, kaip čia pasakius...
- Tai jūs sakykite, sakykite.
- O tai jei...Jei trūksta, tai padauginsite?
- Ką padauginsiu?
- Tas darbo vietas.
- Ką...?
- Na, jūs sakėte, kad...
- Aš žinau, ką aš sakiau. Ar jums trūksta darbuotojų?
- Ką? Nieko nebesuprantu. Jūs tyčiojatės?
- Galėčiau. Tai ar trūksta, ar netrūksta. Na?
- Čia jau kokia šarada pasidarė? Man rinktis vieną iš galimų variantų?
- Klausykite, man dar reikia apeiti bent keliolika kavinių, tad jeigu jūs žaidžiat kažkokį tik jums vienai suprantamą žaidimėlį, tai...
- Ne ne ne, čia viskas rimtai. Aš jūsų nesuprantu.
- Jūs ir neturite suprasti! O galėjote atsakyti, kad žaidžiate.
- Klausykite, snargliau, ir du jo padėjėjai...
- Ei ei, stop! Ką čia dabar šnekate?
- Čia vieša įstaiga. Žmonės, mūsų svečiai valgo, o jūs čia suirutes keliate. Gal pasišalintumėte?
- Bet aš kitaip planavau...
- Ką planavote? Padidinti darbo vietas?
- Kokias vietas? Aš atėjau dėl darbo.
- Tai ko iškart taip nesakei?
- Ką aš sakiau, ne jūsų reikalas. Čia aš vadovauju.
- Mat kaip! Prašau pasišalinti iš mūsų kavinės.
- O aš prašyčiau bandelės su šokoladu ir karštos karštos kakavos. Mano draugams taipogi.
- Kviečiu apsaugą. Ryti...
- Paklausykit, mergužėle, ką čia išdarinėjate?
- Ryti, palydėkite šiuos jaunuolius iki durų.
- Ei, pasakykit jai ką nors
(atsakymas: taigi čia tu vadovauji
- Žinau, bet tai kodėl čia...)
- Siūlyčiau jums nukakoti pas psichologą.
- Aha! Kaip jūs šnekate su potencialiais darbininkais!
- Kaip noriu, tai ir šneku.
- Bet tai...Juk čia mano sapnas, čia aš galiu viską susiplanuoti, kaip man viskas geriau, kaip aš norėčiau, o jūs...Anarchistė kažkokia.
- Nu matai kaip. Viso gero.

Net ir sapnuose ne viskas taip, kaip mes trokštame. O realybė kartais švelnesnė, nei koktus pesimizmas byloja.