Gerai jau gerai – nesipykstam,
lyg dalintis turėtumėm kuo...

Aš vis dar tikiu, kad norint
skirtumai gali suvienyt ir jungti...

Paimkim ir kūriniuos susiliekim,
te neatskiria, kuris norim kurt.

Man nereikia šlovės pykčio kaina,
Aš tik norėjau supratimo iš tavęs.

Nemaniau, kad, matydamas skirtumus,
aš ne draugą, o priešą įgysiu tavy.

Atleisk, kad trumpai buvau silpnas,
kol nepradėjau pirmo žodžio rašyt.

Tiesiog aš turėjau sukaupęs minčių,
kurios savaime eilėmis lietis pradėjo.

Aš nekaltas, kad iš jų atsiradai tu,
kai man pačiam save suvokti reikėjo.

Dabar jau kuriu ir sustot negaliu,
o tu vis keitiesi, kaip ką tik užgimęs.

Supratau, kad išgelbėti save galiu,
tik padėdamas kitam – pasitelkęs tave.

Juk nesuprastas būčiau, jei prieičiau ir tarčiau:
Tau noriu padėti, nes to labai reikia man...

Tiesiog aš vis dar manau, kad dažniau
skirtumai gali suvienyt ir jungti...

(Ir negalvojau, kad taip sunku išsiaiškint,
kur kūrinyje autorius, o kur jo herojus.)

Autorius