Atviros durys į dangų

senovinė sklendė prarado
jaunystės žavesį
perlamutrinių sraigių virtinė
veržiasi pro debesis į kambarį
kiek nemigo naktų praslinko
kol sklendė pateko į laužą
žiba protėvių antspaudai
debesų tarpuvartėje
kiek sraigių ne sraigtų
praslinko pro žemės slenkstį
vaikas