Turėjo sužydėt linai... Nuo šlaito leidaus lauko keliuku
O tu mane apkabinai... Rugiagėlės graižu
Ir gėlės nepažįstamos, aukščiau negu galva,
Siūbavo mano vyksmą, tėvai kažkur greta
Prie vaikystės šulinio stoviu... Lig viršaus pilnas smėlio...
Bet pulsuoja ir pusė rentinio - pats švariausias gyvybės vanduo...
O šalia vos per dvejetą metrų - keturkampis
Lyg dėžė nuo rausvų mandarinų... Jo centre
Kunkuliuoja šaltinis...
Koks laimingas esu, kad savuosius sapnus suprantu...
Dvi sodybos šalia, viena ciklą užbaigia...
O kita dar žaismingai jauna, bet jau nieks nepakeis,
Ji gyvuos erdvėje, kolei bus išskleista...
Lyg iš kūdikio sapno, saulėtai spalvota diena...