Frankenšteinas, vakare slankiojęs Gedimino prospektu, pastebėjo prie naktinio klubo stoviniuojančią Meri Šeli.
– Sveika, – tarė monstras.
– Liabutis, – abejingai mestelėjo Meri, net nepasivarginusi čiulptuko iš burnos išsitraukti.
Praėjo nejaukios tylos minutė. Afrikoje per tą laiką spėjo numirti balažin kiek žmonių.
– Gal nori? – galiausiai ryžosi Frankenšteinas.
– Nianioriu! – kaprizingai sucypė garsioji rašytoja ir nėrė pro duris.
Frankenšteinas sugrįžo į savo septynių kambarių butą ir bandė pasikarti. Deja, plyšo virvė. Tada pamėgino nusigiljotinuoti, bet, atsitrenkęs į perdėm kietą sprandą, sutrupėjo peilis.
Galutinai nusivylęs monstras pagrobė kapitono Ahabo lainerį ir nusiskandino kažkur Ramiajame vandenyne.
– Kaip ramu! – stebėjosi Fernandas Magelanas, atsirėmęs į Titaniko bortą.

***

Kažkas pabeldė į Kristinos Daė duris. Šeimininkė atidarė – ogi Operos vaiduoklis!
– Mieloji, nuostabioji, nepakartojamoji Kristina! Vakar ryte prisiminiau tavo žavias akis ir jų garbei sukūriau „Pergalingąjį Don Žuaną“!
– Nu? – fyfiškai atsiduso Kristė ir sulenkė dešiniąją leteną nelyginant tiranozauras.
– O apie vidurdienį mano širdy pasigirdo tavųjų blakstienų šnaresys, ir taip gimė „Nepasotinamasis Kazanova“!
– Ir? – mergina nekantravo. Rodos, jau pats metas „Panelės TV“...
– O naktį sapnavau tavo geidulingas lūpas, – toliau šokinėjo iš laimės vaiduoklis. – Atsikėliau ir parašiau „Nepralenkiamąjį Don Kichotą“. Kūrinys jau nuskynė galybę laurų ir šiuo metu skamba Sidnėjaus Operoje.
– Fui! – pasijaurėjo Kristina ir užtrenkė duris prieš savo gerbėjo nosį.
Vaiduoklis apsiraudojo ir krito prie mylimosios slenksčio.
– Tai laikai atėjo!.. – patenkinti trynėsi rankas vandalai, išvydę naujutėlį antkapį.

***

– Laba dienelė, kumute! – sau už nugaros išgirdo moteris-katė. Atsisukusi pamatė link jos sunkiai atkulniuojantį žmogų-pingviną. Rankoj išsigimėlis turėjo gremėzdišką skėtį.
Katė, be abejo, buvo labai išdidi, save gerbianti femme, todėl net neatsakė į sveikinimą.
– Tai kokie reikaliukai, a? – domėjosi prisiartinęs pingvinas, kaži ko labai patenkintas.
– Hit the road, – stilingai atrėžė katė.
– Ė, kumute, man su anglų prastai... Supranti, atėjau čia tau pasiūlyt... čiki driki! Na, ką pasakysi? – pingvinas sukikeno ir išsišiepė kaip pragaro ambalas Baalas.
– What?
– Nagi, kumute, juk nori tuti fruti? – neskraidantis paukštis toliau demonstravo savo gausų žodyną.
Moteris-katė klausiamai susiraukė.
– Trauk-stumk, kaip Burgesas rašė, nepageidauji?! – kriokė mutantas, visas net drebėdamas.
Katė, nepaprastai apsiskaičiusi mergina, net išsižiojo, gašlias iškrypėlio svajas supratusi.
– I wouldn\'t touch you to scratch you!
Pingvinas įtūžo.
– Ech, tamstyte, iš ko jau iš ko, o iš tavęs tokio nesitikėjau! – jis sugriebė savo lietsargį abiem rankom ir dūrė pašnekovei pilvan.
Paskui išmetė kruviną lavoną į kanalizaciją ir nužingsniavo puškuodamas. Jo sąraše dar buvo moteris-gyvatė, moteris-povas ir moteris-višta. „O tada reikės pirktis naują užrašų knygutę,“ – apmaudžiai pamanė.

***

Išvada: Frankenšteino nebėra, vaiduoklio jokioje operoje nė su buteliu nerasi, o pingvinai lig šiolei vartosi ant ledo ir vargo nemato.