CA-KA-TU-Q SAPNAS ATSIVERS...
Tik neprisiliesk prie mano Ca-ka-tu-Q,
neatversk kilimėlio prie durų į Niekur,
nepatrauk už virvelės, geltonų kutų galiuku,
neieškok porcelianinio laiko mygtuko, -
ant lentynos penktos, nuo rytinės pušies,
iš oranžinės odos saulėlydžiais krintančių klosčių,
nudažytų, tarp grįžtant iš darbo, lemties šviesoforais šiurkščiais,
atsimerkusiais kryžkelėj, iškreipto lyjančio piko,
p a m a t y s i, pro langą žiūrėdamas, tirpstantį angelą sargą,
susivėlusį, išpūstu dideliu bado pilvu ir akim,
lyg mėnuliais baltais, be vyzdžių, be blakstienų,
titnaginių kalvų,priartėjantį trečio skėlimo takais,
iš suvytusių plaštakų liejantį ugnį per gatvę,
ir skalbėją išeinančią tiesiai iš gretimo namo laikų,
išsišiepusį Marsą, kuriam Venera niekada neatsako,
tik sekundei, išnyrančius kryžkelėj piko taku,
Pamatysi.
Tikrai.
j e i neliesi nė vieno iš mano brangių Ca-ka-tu-Q.
Ir virvelės, geltonų auksinių kutų galiuku, nepatrauksi.
Kilimėlį prie durų pamirši. Kur raktas rūdija. Į Niekur.
Neieškosi daugiau niekada, porcelianinio laiko mygtuko,
tik sekundei, kitai, pamatysi išnyrančius.
Lyjančio piko laiku.
2006 m. rugpjūčio 7 d.