Laba,

Kai nuspendžiu ir vėl aš daugiau nerašyti,
Išgirstu tavo paslėptą šauksmą nebylų

Kviesti jau prinokusias uogas raškyti,
Ir mesti tau jas į pintinę, nupintą iš pirštų.

Ir pradedi man mintis vėl ir vėl taršyti,
Lyg būčiau vaikėzas neužsegtu klynu.

Užteks mums toliau vien žodžiais taškytis,
Einam prie veiksmo pagrindinėse rolėse.

Juk nesame viens kitam jausmuose nurašyti,
Nors ir tikim skirtingais dievais, jų nepažinę.

Į savanorius leiski man ir vėl užsirašyti –
jie sugrįžta dažniausiai laiškuose aprašyti.

.....

Šauksmas kviečia kaip vėjas šiaurinis – sušilti
Negaliu ilgiau laukti už amžius – kartu su ledynu.

Sakai – pakentėk ir palauk dar mažyti,
Lyg pati jau nedegintum savo žvilgsniu.

Dabar taip trumpinu laiką tarp tavo eilėraščių
Ir nerašau, nes jau senai tavimi susideginau.

O atsakymą šį Tau paliksiu kaip sąžinės šauksmą,
Kaip palieki be ašarų džiūti vasaros saulėj mane...