Nieko man nereikia, nieko... Nė vieno tavo žodžio daugiau nebereikia (pasakei per daug, skiemenys stringa gerklėj). Ašarų nevalyk, nereikia, gal liūdesys supras (nors jis – prašau). Kas nutiko? Širdy neliko nė vieno trupinio... Kokia aistra be jausmų? Bandau įkvėpt šio sąmyšio, bet oras toks sunkus, nejau nemoku aš sustot? Aš? Gal Tu... Kas nuskynė mūsų žiedus?
Ar likau viena mūšy? Naktį krito lėktuvai, sielos skilo per pusę. Koks Tu keistas dabar!
Nereikia man nieko, nereikia... Jei norėsi grįžti – aš pakeliui į namus.