Nusižeminimais
Šaukiu į samanom apžėlusią palėpę,
Ir vis garsyn – net lekia žemėn grumstai.
Tu nuo manęs ten tūnai pasislėpęs.
Tik kartais ugnį paslapčia pakurstai.
O išlendi į šviesą, nors išpuikęs.
Bet įžūliai aplipęs įdomumais.
Kai noriu apkabinti – nusipurtai
Ir vėl skubi į artimiausius krūmus.
Tai kam šaukiu, vejuos ir nerimauju,
Išlaukus, kai esi tolyn išėjęs?
Ak, Viešpatie, kam protas vis maištauja,
Kai tu mane jausmų dažais išliejai?