Pasaulio sutvėrimas. 4
*
Po Delnu Dievo Visata nušvito--
O Žeme, Žeme, džiugesio vilny
Žvelgi pro šviesą savo pirmo ryto--
Stebuklas tu! Tik vandenys vieni
Lyg mėlynoji dykuma sparnais tylos
Apglėbę visą gaublį supa... Begalybe,
Kalbi žvaigždynais toly... Gaublyje bylos
Gyvybės širdys, palytėję ribą
Dievybės pulso... Čia prisilietimas pirmas
Ir pirmas nervas pojūtį pajus--
Lietum pratrūkęs debesėlis širmas
Per žemės skruostą nuriedės skaidrus,
Po Delnu Dievo...
**
Dar Žemė tuščia ir nyki,
Joks garsas nevirpina orą--
Kalnų sidabrinėj vilny
Vienatvės rūkai susikorę,
Bet šviesūs sparnai pakelti--
Melsvoji paukšte Visatos,
Jauti saulės širdį arti
Ir mėlyną dangų, kur matos
Žvaigždžių begalinė vilnis,
Aušrojantys toliai slėpingi--
Gyvybės trapus židinys
Būties – nebūties žvirgždo vingy--
Dar Žemė tuščia ir nyki...