Vidurvasaris
– karšta – rūksta Joninių laužai
juodas laiko mimas laukia ringe
tu paparčio karčiais sugrįžai
šąla – mėnuo tolsta
žvaigždės sninga
tu bežodžio aido gaudesys
ant ištroškusio bevardžio tako
nežinojimas kad vis dėlto esi
o buvimas nieko nepasako
tolsta triukšmas kai arti tyla
kai tamsoj paklydai ar suklydai
tai ištirpsta garso ratilai
tuštumos begarsėj piramidėj
tik viršūnėje deja nebus šviesos
bus tik smėlyje paskendę laužo dūmai
o papėdės juodžemio gaisruos
Pažinimas kaip pageltęs krūmas
– atsigręžia liepsnos į tave
juodas laiko mimas laukia ringe
ir paparčiais išklota erdve
plaukia mėnuo
žvaigždės
ir nesninga