apie laisvę
Būna taip, kad DIENOS pamažu, tačiau užtikrintai išmuštruoja savo geležim kaustytą žygiavimą. Tada nedrąsiai dirstelni pro raktų skylutę į veidrodį vonios kambaryje ir pamatai. Kad jos (tos dienos) begėdiškai apspito tavo vargšę galvelę iš visų pusių ir pradeda pamainomis kiek kvaištelėjusiai kikenti.
- Pats metas į kalnus, - pagalvoji. Ir iškeliauji. Į kalnus. Arba tiesiog.
Sykį pakalnėm sustingusius raumenis, sustingusias akis, sustingusią širdį ir pradedančias sužvarbti smegenis paganyti nutariau ir aš. Pasigailėti neteko.
Atsimenu, vaikščiojau po kvapą gniaužiančius peizažus, laksčiau kalnų avinų prašokinėtais takais ir šiaip ganėtinai įkyriai spoksojau į tarpuakį Ponaičiui Horizontui. Galiausiai, užsidanginęs į debesyse įrengtą, tačiau velniai žino kodėl visvien taip baisiausiai kietą, „pasididžiavimo savimi aikštelę turistams-pusryčiams“, susimąsčiau apie štai ką...
Laisvė. Kas ji? Kas tokia? Ir kaip man ją pasiekti, jei nematau jos net iš čia, kur savo žvilgsniu veriančiuoju kuo puikiausiai galiu gluminti taip šauniai suvystytą horizontą?
Galvojau, gali būti, gan ilgai... Kuo toliau, tuo labiau pradėjau įtikėti mintimi, kad laisvės principas yra maždaug toks - jei žmogui yra kažkas aktualaus, svarbaus, rūpimo, tai jis natūraliai ir savaime ima nuo to priklausyti.
Su kiekviena savo mintimi ir apgalvotu krustelėjimu žmogus tada priklausomas savo jausmais. Siekiais. Svajonėmis. Viltimis. Gražiu ar nevisai penketuko penkiabalėje sistemoje vertu noru kažką pakeisti.
Tačiau, derėtų draugiškai mums pastebėti, ši žmogaus „priklausomybė“ jam pačiam gali būti net maloni. Jis net gali ja džiaugtis tartum aveles glostantis piemenėlis su taisyklingiausia aureole viršum galvos savo. Gali. Būna. Ir kaip dažnai būna. Tačiau juk malonus priklausomybės jausmo tonas paties priklausomumo nepanaikina. Žinoma, saldi lopšinė užniūniuoti gali ne vieną piemenėlį. Net ir be taisyklingos aureolės.
Žmogus, pagalvojau tada aš, visiškai laisvu galėtų būti nebent... Visko atsisakęs? Lyg alkūne atsainiai stumtelėjęs į šalį.
Tai logiška išvada. Pamaniau... Tačiau. O kaip galėtume įsivaizduoti tą mįslių mįslingiausią „visa ko atsisakymą“? Galbūt vienuolišku atsiskyrimu? Ir nuolatiniu savęs tvardymu? Botagėlio talžymu, ant kurio koto didelėmis raidėmis būtų rūpestingai išraižyta – „prie nieko neprisirišti“?
Vis dėlto taip nemanau. Nes net ir tai būtų ne kas kita, kaip priklausomybė. Tik kitokio tipo, stiliaus, markės ar kalibro. Ir, drįsiu, akį kiek saugiau primerkęs, patsebėti - net labai sunki priklausomybė.
Tai kas tada ta laisvė? Mirtis? Jei jau nieko daugiau nebelieka... Galbūt išlaisvina ji?
Bet.
Visų pirma, reikėtų sau dar kartelį priminti, kažko tikresnio, tikrėlesnio (ir pan.) apie pomirtinį „gyvenimą“ mes nežinome. Todėl labai abejotina ir ta mintis, kad mirtį derėtų rinktis kaip aiškų kelialapį į „visai fainą korortėlį“. Antra - galime įsivaizduoti ir štai kokius du variantus, tūnančius Sinjorai Mirčiai po pažastimis...
Pirmasis (t.y. tūnantis po dešiniąja pažastimi). Po mirties yra NIEKAS. Na, tas patrauklus nepažįstamasis geidulingu žvilgsniu Niekas galbūt ir nėra priklausomybė. Bet. Ar tai TIKRAI yra būtent laisvė? O gal tik kažkas panašaus į jos pusseserę ilgais garbanotais plaukais?
Antrasis (t.y. tūnantis po kairiąja pažastimi). Po mirties yra kažkas panašaus į kitą gyvenimą. Hmm... O tokiu atveju, būtų tai rojus, pragaras, persikūnijimas į medį, žiurkę ar šiaip septynioliktas gyvenimas (prieš tai gal kokiam devintame iš jų ganėtinai smagiai Napoleono kardu pamosavus), vėl kyla naujos realijos. O su jomis kartu ir vėl nauji, natūralūs iššūkiai. Spėti iš trijų kartų „iššūkiai kam?“ turbūt neverta...
LAISVEI.
Todėl išvada mano galvoje, su kalnais jei ir nevisai vaisingai, tai bent pakankamai smagiai santykiaujant, gimė tokia - visiškos laisvės nepasieksime niekados. Nei vienas.
Tačiau.
Visada lieka galimybė rinktis. Vakar, šiandien ar rytoj galima siekti didesnio arba mažesnio panelės Laisvės kiekio.
Na, bet čia jau atskira tema...
Tiesa?