... kas ta naktigonė – ar nakties ganymas? arklių ganymas naktį? arklių, žvaigždžių? miestiečiai net nežino, kur Grįžulo Ratai, kur Šiaurinė; gal ugnies ganymas – kad nepabėgtų per sausas karštos vasaros įkaitintas pievas; ugnies saugojimas – ganymas – kad vis degtų, nesloptų, nedingtų, - nors šviesos gal nereikia, pakanka tamsos, bet reikia saugumo, jaukumo...
... prie laužo šviesos kitaip atrodo net arkliai, ir darbiniai, ir žirgai, nurimę eržilai, ramios kumelės, laisvi ir baukštūs kumeliukai, keisti atšvaitai vyrų veiduose, šiurkščios, begėdiškos vyrų šnekos, stiprūs žodžiai, laisvai besiliejantys negirdint vaikų ausims,
... apie moteris, žinoma, apie jas, kokios jos yra, kokios būna, kokios turėtų būti, nusivylusio pikto patrakėlio burnojimai ant jų visų, patenkinto savim mergišiaus pasigyrimai puse lūpų, seno dėdės atsiminimai iš jaunų dienų, kaip mergas kirkino, dabartinis pasileidimas ir tada, jo jaunystėje, buvę gražūs dalykai; pasvajojimai visu būriu apie pačią magnetiškiausiąją iš viso kaimo,
... naktigonė – ir tyla prieš aušrą, nutilusios kvailos šnekos, užmigę tie, kuriems tiek ir tereikia – pavalgyt, pamiegot, mergą prispaust; nemiegantys ir laužą kurstantys kitokie vyrai, ir pamažu, labai nenorom, labai atsargiai išsilukštenanti jų paslaptis – kodėl? - kodėl yra taip, o ne kitaip? iš kur kas atsirado, kam esi po tom žvaigždėm, kažin, ar tikrai Dievas yra, ką jis mano apie mus, kas jam rūpi mūsų kalbos, kokio gyvenimo norėtum ir kokį turi, kaip žinoti, kuris kelias būtų geriausias,
... o štai senasis Braniukas – kodėl jis visada viskuo patenkintas, nors tiek bėdų patyręs? du karus matė, Sibire išliko, vokiečių nelaisvę atlaikė, vaikų per bombardavimus neteko, dviejų mažų dvynukų ir paaugusių dukterų; tada ir žmoną išvežė bepročių ligoninėn, paklaiko vargšelė keturių vaikų mirties nepakėlusi, pasimirė po metų, o jis gyvas, jis vis dirba, pats sau ponas, išsilaiko;
... o gal ir nesinorėtų jo vidun įlįst, kas žino, kokie tenai baisumai slepiasi, gal tik žmogus nenori niekam užkraut savo naštos, juk niekas nepadės;
... tas teisybė, va, Ralys vis pyksta ant uošvių, skundžiasi, kad žmona priekaištauja, kad nesutinka kaip pono namie, o pats juk dažniausia apie krautuvę sukinėjas, sekmadieniais kažkur su draugais išlekia, o sūnus mažas paliktas, rodos, taip laukė to sūnaus, o atšalo, kaltina žmoną, bet pats rėkia, šaukia dėl niekų, kaimynai girdi, kad vadina visaip nuo pat ryto; neįtiko jam ir pirmoji žmona, išsiskyrė, irgi uošviai kalti buvo, kam išlepinta; nesusitupėjęs paukštis, ir tiek, jo paties tėvas po kaimą daužydavosi, kol su kuo nors susimušdavo, kitaip nemiegodavo, motina kiek prisikentėjusi, sūnelis bent jau ne mušeika,
... kitaip dabar, va, dar arkliukai keli belikę, nėra čia ką ir ganyt, bet vis tiek taip gerai tokią naktį, kad ir nemigus, geriau negu namie.. ima aušti rytas, prunkščia arkliai, kažin ar jie miega, turbūt ir stati pamiega, nors bėris visada sau prigulęs smagiai kojas papurto, lyg mankštintųsi,
... miestas čia pat, už kelių kilometrų, bet kas nežino, kad jame tik dulkinos gatvės, kaitra tiesiog smegenis išdžiovina, ką jie ten veikia, tie vargšai miestiečiai, tokiom naktim, kai šitoks gražumas danguj ir ant žemės;
... o ką gi veiks – geria kaip ir kaime, mergas tik mandriau kirkina, bet tos žviegia lygiai taip pat kaip dėdės jaunystėj, ar ne? – žviegia, patys matėm, o ir kas tas miestas – pusė ten juk iš mūsiškių, iš kaimo, išėję, tiktai kad pabėgo tie, kuriems nieko nereik, kurie bijo, kad bus sunku;
... nors gal jiems dar sunkiau? visas dienas sukišę nosis į tas dėžes, kuntiuperius, vaikai grįžta namo, ir tie negali žmoniškai su tėvais pasišnekėt, po pusvalandžio jau sako, noriu laiškų pasižiūrėt, ir kas ten per laiškai, kad jų tiek daug?
... seniau gaudavai per metus kokią dešimtį laiškų ir buvai patenkintas, užtat labai smagu būdavo gaut, o kai reikėdavo rašyt, tai kelias dienas galvojai, dėstinėjai, kaip čia pasakius, ką čia papasakojus, kad gražiai būt, kad įdomiai, niekų nerašinėdavom, kiekvieno pirstelėjimo neskubėjom pranešt, gėda būt buvus, o dabar vaikai rašo visokius niekus, pamačiau sykį, tai nė nesuprasi, apie ką ten kalbasi, tūsas, tūsas, pasitūsinom gerai, rašo vienas, o kitas sako, kad nesitūsino, tai jam šakės, - kokios kvailos kalbos, man rodosi kaip pasitursinom, o pasitursinus tai tik bezdėt patogu, daugiau nieko, apie šakes šneka, o patys šakės nematę, paimt į rankas nebemokėtų,
... je, jaunystėj lengviausiai vienas išmėždavau visą tėvo tvartą, o kiek gyvulių turėjo! kelios karvės, trys arkliai, dar smulkmė – ir nieko sau – tik kilnoji šakes, tik kilnoji, raumenys taip ir ridinėjasi po oda, į pabaigą tai jau aptirpdavo rankos, bet kur čia apsileisi, mergos užjuoks, tai po visko tik šlumšt į upę, paprunkštauji vandeny kaip briedis ir eini į vakaruškas, tyčia eini, tegul niekas nė nemano, kad gali pavargt, o kai pradėdavai šokt, kokią pasiutėlę mergą šokdindamas užmiršdavai visokius nuovargius,
... dar lauke iš pasimušdavom su kito kaimo bernais; - nesuprantu tų muštynių, juk nelaimėsi mergos kitam nosį sukruvinęs, jeigu jinai kitą pasirinks, tai visų neišmušinėsi, - ai, kad tos muštynės kartais būdavo šiaip sau, tik taip sakėm, kad dėl mergos, o iš tikrųjų, žinai, mergos gražios, akys žiba, mirkčioja, staiposi, šypsenėlėm širdį gildo, o prieit negali, tai pasiutimas kildavo ne dėl vienos, o šiaip sau, tiesiog nesinorėjo, kad svetimi jas šokdintų,
... šitaip mes Petrutei gyvenimą sugadinom – vis jos vaikis, o buvo iš kito kaimo, gaudavo nuo mūsiškių kailin, toji užtai nekentė nė vieno mūsiškio, tai paskui lydėdavo jį namo, žaizdas apraišiodavo, na, tas ir pasipūtė, o kai vaiką užtaisė, tai daugiau nebesirodė, į miestą išlėkė, Petronė čia vos galo negavo, na kur tau, merga su vaiku, tėvas buvo iš namų išvaręs, bet atsirado žmonių, priglaudė, dabar žiūrėk, ir vaikas užaugo, ir vedė, ir Petronę anūkais aprūpino; jaunystėj pridirbom kvailysčių, je, ne vienas;
... o manai, kad mieste nepridirba? gal jie didžiausias žulikystes slepia; e, ko čia svetimas nuodėmes nagrinėsi – tegul sau būna; man rodos, mieste ar kaime, žmogus toks pat – jau katras dorą supratimą iš prigimties turi, tai iš jo nė su pagaliu neišmuši, o katras ant vieškelio pagamintas, tai irgi ne ką pasikeis, juk ir ten yra su sąžine žmonių, ir čia, o kas nori tiktai šiauštis prieš visus, tai tam niekur negerai,
... va gi, Klevų Martynas nusibeldė į Ameriką, vis sakydavo, kad čia tai durnių kraštas, čia nieko gero nėr, o jau Amerikoj tai dolerius saujom galės semt – nei prisisėmė nei ką, kaliūzėj dabar sėdi, vis per tą rankų neprilaikymą, tai kokia Amerika gali padėt tokiam? tupėt pas tėvą ant pečiaus ir ganyt vištas, daugiau niekam netinka..
... o vis tik mieste gyvent lengviau – pabaigei darbą tuoj popiet – ir laisvas, gali sau švilpaut, nei tau gyvuliai vakare šert, nei girdyt, išsipustęs, švarus, gali visko pamatyt... o ar pamato ką? žiūrėk, jei pabūnu mieste pas sūnų, tai matau: parlekia iš darbo, vaikus iš darželio parsiveža, kažką greitom perkanda, tuoj vėl į mašiną, paskui špacieruoja gatvėm, sūpuoklės, traukinukai visokie, atrakcionai, o vakare susišnekėt nei su vienu nebegali: vaikai zyzia, visi nuo triukšmo pavargę, popierinių dešrelių užvalgo, tuoj gult, patys sėda prie televizoriaus, pasideda butelį vyno, sako, atsipalaiduot padeda, valgo tas traškančias skiedras, taip ir užmiega prie to televizoriaus, paskui naktį pykstasi, kad neišjungė, nepažadino, kad indai neplauti, kad rytoj sunki diena;
... ai, Stasiau, toks tuščias tas jų gyvenimas, nors mėgsta girtis – o mes, tėti, gerai gyvenam, mes visko turim; o ko jie ten turi – visokių prietaisų namai pilni kaip kokioj krautuvėj, valgymai tokie kaip iš plastmasės, viskas tik pakeliuos, dėželėse, visa laimė jiems – šaldytuvas, o vis pavargę, o vis lekia kažkur, o riejasi dėl niekų, vaikai tik zirzia ir komanduoja – tai jiems kelnių naujų, tai batų mėlynų, tai kažkokių ausinių reikia, ten pasaka be galo; man kartais atrodo, kad tai ne mano sūnus, aš jo visai nepažįstu, toks svetimas, toks kaip daiktas;
... geriausiai su jų šunim sutariam – tas tai ramus, linksmas, gero būdo, mėgsta po žolę šniukštinėt, pasivaikščiojam mudu su juo, pasikalbam, bet pora savaičių – ir daugiau neištveriu mieste, man tuoj trūksta laukų, oro, ramybės, nenoriu to zirzimo, mašinų triukšmo;
... je, atrodo, kad jau aušta, va kaip greitai rytas, žiūrėkit, koks rūkas atplaukė, net bėris dingo, o gal tikrai dingo? einu pažiūrėt; nedings, kur tau, juk čia pat, prunkštauja antai, va, pareina – ir ką, juk tebėr bėriukas? tebėr, kur jis dėsis, širmis tiktai toliau paėjęs, ant skardžio krašto; va, jau rausta dangus – graži gal bus diena...gaila, kad nenumigom, sunku bus popiet, na, po pietų ne nuodėmė ir pasnaust,
... o, kas ten taip anksti? mašinėlė pralėkė – pas ką? gal pro šalį? ne, sustojo prie Stepono, neįžiūriu kas; o girdėjau, kad Steponas parduoda savo trobas; ar pasiuto, taigi tikras kaimo žmogus jis, ką darys pardavęs? matai, žentas nori pinigėlių, dukra į ponias išėjo, net gėdinasi atvažiuot į kaimą, žinai, dirba prie televizijų, tai tokiems tik plika subine staipytis yra darbas, žmogus jiems grybo vietoj; na, nesakyk, jo dukra nesistaipo, bet vis tiek – kas kada ją matė pas tėvus? tiktai po bulviakasio atvažiuoja, raudonai lakuotus nagus parodo, žentelis maišiukus tik neša į mašinytę, o paskui tėvams sudie iki kito karto, kol bulvių pritrūks...
... tai ką, dabar Steponas kraustysis pas juos? kraustytis tai turės, juk pardavė jau; girdėjau, Steponienė skundėsi kaimynei, kad nenorinti palikt šitų takiukų, bet žentui tik juokai, sako, ten visur asfaltas, močiut, galėsi ponia būt... kokia ten iš Steponienės ponia, moteriškei aust, megzt vis rūpėjo, ką dabar ji ten aus? tai juk aišku, staklių nepastatysi daugiabuty; taip ir slampinės darbšti motera be darbo; nematys jiedu tos laimės tam septintam aukšte, čia pripratę, ką ten beras geriau?
... o vis tik nesakyk, kol čia sėdim, tai ne vienas pasvajoja tenai pabėgt – vis lengviau kapeika sukrapštoma, darbas lengvesnis...
...ir pilvas! na taip, ir pilvas,- žinai, dabar, sako, merginos tokias tablečiukes tik valgo, kad nebūtų storos; joms nei pusryčių nereik, nei pietų, nei lėkščių plaut, nei ką – iš ryto tabletė, perpiet dvi, vakare dar viena – ir viskas; na ką čia paistai, juk be maisto negyvena ir jos; tai ar tabletės tau maistas? norėčiau matyt, kaip šienauji, tris ripkas nurijęs...
... nežinau, gal ką ir suvalgo, bet kad vandenį geria, tai teisybė, mačiau, draugę buvo dukra parsivežus, tai ta su buteliuku visur kaip mažas vaikas – net karvės pažiūrėt su buteliuku ėjo, neiškentęs sakau – tai bent pieno įsipilkit į tą butelį, drūčiau bus, dukra tik žybtelėjo akim, sako, jai nuo pieno alergija, negali gerti, blogai būna; tik galva neišneša, kaip nuo tų griaučių blogai nebūna, juk vieni kaulai vaikšto, kas rytą šnekasi, kiek sveria – kad nieko jos ten nesveria, už dyką turguj nieks neimtų.. na, apie kurią tu čia šneki – apie kiaulę ar apie dukterį? apie abidvi... kiaulę bent suprantu, o dukters beveik ne...
... vyrai, saulė teka, gana! Ei, jojam! tai ko skubėt, dar rasa tebėr, tepailsi gyvulėliai; bet jau ir mums laikas namo... dėkui už pabuvimą, kaimynai, seniai matėmės, tai dabar kaip naujai pažįstami būsim;
... o gal traukiam į miestą, a? prajotume sau žirgais pro miegančius namus, užtrauktume „Stok ant akmenėlio“, o paskui – labas rytas, ponai miestiečiai, kviečiam pas mus, į kaimą, po tikru dangum – gyvenimo pamatysit, šviežio pienuko išgersit, dietas užmiršit... na, nekvailiok, gautum su kokiu vazoniku per galvą iš trečio aukšto.. et, kad jie nesupranta, koks gerumas po dangum , tai ir nereik;
... kur tas mano Bėris? a, Bėriuk sakai, be reikalo jočiau į miestą? tu čia neprunkšk, nesijuok, aš rimtai; nejosim, sakai? nejosim, ir aš sakau;
... tai ką, vyručiai, naktigonė baigta? ech, graži naktelė buvo! gerai pabūta!
... o tie miesčionys be šeštadienio čia nė nesirodys...
... va, žiba bažnyčios bokštas, o, kad žiba! naje, gražu mieste..
... bet mes čia gyvi, o jie vis dar miega;
... jojam, vyrai!
... gal kada nors ir jie iškeliaus į naktigonę... Tik ar bežino dar kuris, kas tai yra?