Mano tėve esu savyje
Tuo pačiu ir tavojoj tėkmėj
Kiekviena subrandinta svaja
Neša mus ant sparnų, o žolė
Susiraizgo po kojom kaipmat -- apyniai
Lipa stiebo kryptim -- Obelim
Aš apsimetu miegant -- kai tik tu
Į visatą tampi..

Kiek žolynų, kiek žydinčio vyksmo
Beria savo erotiką alsiai
Atsiklaupęs stebiu vėjo blyksnį
Vabalai ten alksniniai prie graižo
Pina savo miškingas dienas
Tarp stulpų ir kolonų gyvų
Atsistokime priešais ribas
Kur nebuvo tikriesiems ribų

Čia aš kilsiu ir krisiu - šypsosiu
Taip kaip šypso vaikai vakarais
Kai link patalo svyra jų šokis
O už lango žiedynų varpai
Skamba naktį ateinančią kloniais
Kloja dulkes žiedų ant takų
Ir žinai, kad kiekvienas rytojus
Toksai pat nuostabus nes jaučiu

Nebereik susijuosti tikėjimu
Ar tvirtu įbaugintu "atleisk"
Vis plaukiu ir į pajūrio smėlį
Sodinu kauliukus, kad paleist
Prabudimą ir sodų lengvumą,
Kryžių sankirtas priešais kelius
Kad išlaisvint žmonių nuoširdumą
O save tarp žalumo pajust

Apsodinti šią žemę atėję
Apaugint ją ne vien eilėmis
Tviska tveriamas rankomis vėjas
Atminimas ne vien tik lemtis
Ir žiūri prismerkęs į tolį
Į žavingai žaismingas akis
Pro pirštus lengvu rytmečio šokiu
Prasikals toks meilus spindulys

Nusileis man besėdin verandoj
Ir šalia susisuks lyg šuva
Palaižys vieną skruostą kur dengia
Pusė amžiaus godumo mieste
O ant rankų pažers gailią rasą
Visi padai paskęs bangose
Atsitiko tai rudenį kasant
Prie paunksmės kai baigės daina

Jau nebeskubu - tyliai alsuoju
Lyg per lietų penki ąžuolai
Kur apjuosę alkakalnio guolį
Saugo nieką, kol garsas pripras
Įsisupęs prie upių tarp medžių
Pasilikęs kol šėlo audra
O dabar vėl nešu žemei rojų
Paprastai - iš boružių delne

Iš tankmės, nešienaujamos pievos
Pro baltus debesuotus kalnus
Į tave - tą kur laukia artumo
Per save, su griaustiniu iriuos
Ar priimsite savo tikėjimą
Jis per paprastas ir per sodrus
Tai upeliai ir skriejantis sniegas
Pro drobinio apsiausto skvernus..