Beribė tuštuma
Į baltą erdvę, baltą dvasios liūną
Gyvenimą keičiu kaip į šešėlį.
Į tankų mišką, žemės mūs galiūną,
Į švarų vandenį ar birų jūros smėlį.
Kaip noris lėkt pavasariu per žemę,
Kaip noris brist, o gal banga išplaukti.
Ji tartum valdo, krantą tyliai semia
Ir negali pasiekęs jos iš ten ištraukti.
Ir skleidžias vasara žiedais kvapnių alyvų,
O jūra keičia rūbą, tartum pašviesėja,
Tiktai širdis vis laiko akmenį masyvų,
Ir jaudina naktis bejausmė tamsos fėja.
Budžiu, nors nerimas dar vis kankina
Dėl rytdienos, dėl praeities klaidų.
Tik saulės spinduliai tikėjimą nokina,
Nebus daugiau nakties, nebus žaizdų...