Tik baimė ir tarytum nuojauta
kaip cigarilės dūmas smelkiasi
Lyg stovint ant bedugnės krašto.
Galvoj suūžia lopšio brėžiai
Bet šuolis – ir nematoma jėga
nutraukia praeities viražus –
Mane į viršų neša.

O kartais lyg oro duobėj – žemyn.
Žvelgiu akysna, laukiu tyro gurkšnio,
Bet vėl tos pačios jėgos – vėl į viršų,
sunyksta mažmožiai, klejonės vienai nakčiai,
Kad būdamas viršuj žinotum, kur yra žemyn,
ten juodas žemės grumstas laukia rankų,
O kritęs pagalvotumei – kur vėl esu.