Nemėgstu ožkos pieno. Tas kvapas mane persekioja nuo vaikystės. Neprisimenu savo senelės, tačiau puikiai menu vasaras, praleistas pas jos seserį Kamilę, kažkodėl visų ne tokiu jau gražiu, bet mielu trumpiniu vadinamos Kamce. Teta Kamcė – aukšta, guvi žilagalvė. Visad ilga suknia ir šiek tiek suraukta kakta, bet šviesiomis šiltomis akimis. Ožkų ir kačių ji turėjo be skaičiaus. Bent jau man taip atrodė.

Gyveno Kamcė miškų apsuptame sename vienkiemyje. Tik vienu sodybos kraštu vilnijo neaprėpiamas kolūkio rugių laukas, ir stygos tiesumo kelias vedė gyvenvietės link. Neprisimenu daržų, bet sodas, jau ne vieną žmonių kartą nugyvenęs, vedė kasmet neįveikiamą derlių. Obuoliais kvepėjo visos vasaros. O svečių kambarys, kaip Kalėdų eglutė, rausvaskruosčiais pasipuošęs visą žiemą švietė. Kokie dideli ir skaidrūs alyviniai ant šakų siūbuodavo! Ir būtinai patys gražiausi viršūnėje, padebesiuos. Nors buvau maža, bet liaunos viršūnių šakos ir mane ne visad išlaikydavo.

Ožkos obuolių neėdė. Bet kaip jos mėgo grybus! Atostogaudavau dažniausiai su vyresniuoju broliu, tad Kamcė nebijodavo mūsų vienų į mišką išleisti. Kur ten vienų – iš paskos bidzendavo gal šešios tetos augintinės. Nelabai žinojau, kokius grybus rinkti, tačiau baravykus ir raudonviršius į krepšį drąsiai dėdavau. Tik krepšys nuolat tuščias buvo – ožkos tyliai juos nugvelbdavo. Taip namo grįždavau tuščiomis. Ne ką geriau sekėsi ir broliui. Kartą, kai įnikome lapių olų ieškoti, ir visai tuščiomis sugrįžome – net ožkas praganę. Bijojome eiti namo. Ilgai miške šūkavom. Išlindę į pamiškę ir pamatę tuščią kiemą, ne juokais išsigandome. Bet giedras Kamcės veidas išdavė paslaptį – savo cibas ji jau seniai tvartelin suleido.

O kiek džiaugsmo būdavo, kai į svečius teta Ancė, Kamcės sesuo, atvažiuodavo! Tikrasis jos vardas buvo Ona, bet po karo ji liko Minske gyventi, ten tapo Ana Michailovna. Taip, dvi seserys, o kokie skirtingi likimai. Kamcė dalį savo gyvenimo praleido vienuolyne. Jos namuose buvo nedidelis altorėlis. Dar dabar menu smulkiai kiauraraščiu drožinėtą medinį kryžių, šventųjų paveikslus. Nepersižegnoję ir nesukalbėję maldelės nė pusryčių negaudavom. O Anos Michailovnos, karo felčerės, bute ant sienos garbingai kybojo didžiųjų sovietinių vadų portretai. Kiekviena turėjo savo tikėjimą.

Gaila, bet žmogus visad išeina per anksti. Nespėjau suaugti, nespėjau daugiau jas pažinti. Dvi moterys – vienos šeimos, vieno kraujo, o tokios skirtingos. Tokios tvirtos asmenybės. Po metų nesimatymo viena kitą glėbyje laikydavo, švelniai ranka ir akimis glostydavo kelias valandas – vėliau susiginčydavo, kiekviena savo tiesą ir požiūrį gindama. Visi jau tai žinojome ir, atlaidžiai šypsodamiesi, leisdavome joms šitaip savo jausmus lieti.
– Ciba, ciba, – vakarui atėjus, toli aidėdavo Kamcės balsas. Sušaukdavo visas, primelždavo šviežio pieno ir ruošdavo kakavą vakarienei. Nemėgstu ožkos pieno.

Nepataisomai prakiurus senos sodybos stogui, apgriuvus kaminui, kolūkis Kamcei skyrė naują gyvenamą vietą – seną dvarą. Tetą su katėm ir dar viena senole apgyvendino dvaro prievaizdo namelyje, o ožkoms užleido buvusį dvaro panelės kambarį. Taip ir bidzeno cibos praretėjusiu parketu. Gal todėl jos man visad tokios elegantiškos atrodė.

Sugriuvo ir sunyko dvaras. Seniai šeimos kapas priglaudė nerimstančias seseris. O aš lig šiol girdžiu ožkų bidzenimą dvaro panelės kambario parketu ir šiltai menu taip nemėgstamo ožkos pieno kvapą. Ir dvi močiutes: aukštas, lieknas, teisingas ir abi tikinčias savo tiesom.