Naktis ir tikėjimų pėdsekiai

šaižiais vėjo prisilietimais prislenka naktis
ilgom rankom apkabina pečius
ir įsibrauna pro sužvarbusią odą
į slapčiausias mintis
paversdama jas regėjimais –

mano pagoniškasis paukštis raudonom kojom
linguoja galva kaip mitologijų gražuolės

o aš keliu kūną į kalną
tarsi į actekų šventyklą aukai –

ir naktis –
Izidės aistra
Marijos meilė –
įšoka į šį sutvėrimą (mane)
tikėjimus paslėpdama skraistėse

subrandinam save
kad prisikeltumėm
Puella